Skrydžių laisvės Ruduo - Žiema '18/19

KODĖL VISKAS BUS TAIP?

Ir vėl rašau šią skiltį tada, kai kolekcijos emocijos kunkuliuoja užvirusio puodo principu. Grįžau iš dviejų dienų fotosesijos ir rodos turėčiau gulėti kryžium ir nejudėti. O šįkart nei manęs kryžiaus pozoje nėra ir judėjimo gebėjimas „nesuparalyžiuotas“.
Ir dar pasilypėjusi ant aukštakulnių išdumčiau į miestą kokios margaritkos išgert už sėkmingą didelį darbą.
Vat būna kartais pasitaiko, kad eina darbas kaip iš pypkės. Rodos prieš kiekvieną fotosesiją ruošies vienodai stropiai. Niekada kaip studentas paskutiniai nakčiai nieko neatidedi. Dėlioji, repetuoji, fotografuoji, selfiniesi, apleki du kartus miestą ieškodama vieno ar kito rekvizito.
O va atsistoji jau TĄ dieną prieš fotoaparato patranką ir šnipštas. Po kelių valandų vargo ateina nenumaldamas noras, kad ta patranka imtų mane ir nušautų.
Bet ne, sako nenušausim, dar liko 29 rūbai iš 30.
Tada norisi kur kamputyje susiriesti į kamuoliuką ir verkti, kad nu šitaip stengeisi stengeisi ir va- turėk bėdą.
Na o šįkart viskas buvo priešingai. Net nežinau, kas čia labiausiai išgirdo mano dūsavimus ir maldas ir pas ką aš turėčiau nuvažiuot su kokio šampanėlio buteliu.
Bet nu viskas ėjo kaip iš pypkės. Nei 2 dienų trukmės fotosesija neprailgo, nei rūbai kaprizinosi, net oras susikaupė ir suvaidino rudenį, nors dienos aplink buvo perkūniškai karštos.
O tąkart rodos, kad kažkas iš viršaus ėmė ir paspaudė mygtuką- apsiniaukęs fotogeniškas dangus ir kaip bonusą „dadėjo“ protarpiais lietų.
Fotografuojam visi sau išsišiepę tarp lėktuvų, įkvėpimas po angarą kadrylius su polkom šoka.
Staiga nusileidžia baltas gražus sraigtasparnis ir sako- merginos, gal norit, kad „pakabėčiau“ danguje? Nuotraukų gražių pasidarysit?
Galvoju sapnuoju. Čia gal gerasis Dievas su malūnsparniu nusileido su tokiais pasiūlymais.
O kol, aš dar nebaigiu galvoti- mano parištą baltą šalikėlį jau kedena virš manęs „kabančio“ malūnsparnio vėjų gūsiai.
Fotografuojam toliau dar su didesniu ūpu. Atvyksta angare snaudžiančio lėktuvėlio savininkas ir klausia, merginos, gal Jums danguje triukų parodyt? Bendrai nuotaikai?
Ir vėl galvoju, kad šįkart jau tikrai Dievas. Tačiau tas žmogus pademonstruoja mums danguje ko mano pagyvenusios akys dar nemačiusios ir sako:-„ tikiuosi patiko“.
Nu, ką ten, dėde, patiko.....
Mūsų įkvėpimas klykauja kaip lėkdamas per amerikietiškus kalnelius.
Taip mes net nepastebėjom, kaip atėjo antros dienos vakaras ir derinių sąraše buvo užbrauktas paskutinis skaičius.
Tiesiog va taip tik „OP“ ir vienu įkvėpimu viskas gavosi taip, kaip aš mačiau savo vizijose. Nei pridėsi nei atimsi.
Nei padauginsi, nei padalinsi. Didelė, rimta, labai stipriai adaptuota darbui kolekcija sugulė į gausybę nuotraukų, o deriniai sulipo vienas su kitu taip, lyg rodos jau n metų būtų derinami. Pilkumos ir juodumos susisluoksniavo ir net nepradėjo rodyti kaprizų, kai mes jas „perliejom“ aviečių sulčių spalva. Priešingai ta mūsų ryškioji spalva-nugriaudėjo, kaip fejerverkas nakties danguje ir sutirpo burnoje kaip saldžiarūgštis vitaminas. Nuoširdžiai tikiuosi, kad ir Jus aplankys tokie patys jausmai peržiūrėjus mūsų Rudenį-žiemą 18/19.
Be galo daug derinių lengviems darbiniams rytams ir keli ryškiaspalviai gurkšniai mėgstamų derinių atšviežinimui.