Skambantis Pavasaris '20

KODĖL VISKAS BUS TAIP?

Jau beprotiškai fantastiškai daug kartų esu atsibodusi su pasisakymais apie mėgstamiausius savo metų laikus. Du iš keturių mano galvoje yra užstrigę su širdelės ženklu: Ponas Pavasaris ir panelė Vasarytė.
Bet kartu imsiu ir konstatuosiu, kad ne kas kitos, o kavalierius Pavasaris yra pats kapriziškiausias, kai reikia jį nufotografuoti. Spyriojasi. Maivosi. Lyg susisarmatija. Turbūt taip elgiasi visi, kurie žino, kad yra taip laukiami ir mylimi.
O jeigu rimtai, tai vienintelė fotosesija, kuri privalomai turi įvykti viduje yra būtent šio sezono.Kokia žiema bebūtų (snieguota ar lietinga, kaip ši)- oro temperatūra „ant Lietuvos“ būna vistiek nedraugiška ir apsimesti, kad beprotiškai šilta prie nulio laispnių aš vis dar neišmokau.
Plasnojam drugeliais, apie kurių priežiūrą perskaitom krūvas literatūros.
Supamės ant milžiniškų sūpynių, nuklotų žydinčių baltų tulpių „pievele“.
Apsistatom begale plautų šaknų hiacintų, nuo kurių kvapo apsvaigsta galvos, o nuo plovimo proceso užsikemša kriauklės?
Važiuojam į mišką, prisipjaunam karklų ir tris savaites buriam sumerkę juos į puodą, kad jie išleistų bent vieną pavasariu dvelkiantį lapelį. Bet jie neišleidžia.
Taip sukasi sezonai ir kai tik laiko ratas vėl atsisuka tie Pavasariu V susiima už apskritos savo galvos ir laksto, kaip mano Mama sakydavo :“ kaip įkirpta „rūron“.
Be vizijos.Be idėjos. Be fotosesiją vienijančio atskaitos „taško“ dirbt nemoku.
Nemiegu naktimis. Vartau buvusių kolekcijų nuotraukas. Purtau galvą, kaip seną stalčių, kad galėčiau iš jos ištraukti kažką užmiršto, bet labai reikalingo.
Turiu pati patikėt ir užspirgėt nuo idėjos. O tik paskui gerokai įsisiūbavusi minčių sūpynėmis- galėsiu įsupt ir Jus.
Šis Pavasaris nebuvo kitoks, nei visi praėję. Mylimas. Laukiamas. O daugiau nei šie du paminėti faktai...
Kaprizingas ir su kažkur debesyse plevenančia idėja, kurios per debesuotumus aš negaliu įžiūrėt.

O tada įvyko bemiegė naktis.
Kaip žmogus jaučiasi po bemiegės nakties?
Prastai.
Kaip aš jaučiausi po jos?
Neįprastai gerai.

Galvoje gimė labai graži idėja pavasariui. Pažadint jį... ne „žnaibuliais“, ne pakutenimais....o garsais.
Nors esu baigusi sustiprintos muzikos mokyklą, bet išskyrus chorinį dainavimą...instrumentiniam „poskyryje“ esu visai nevykus. Skudučiais dūduot ir metalofoną mušt yra tekę, dar esu kokį pusmetį „barškinusi“ gitarą, su kuria išmokau groti „ Let it be“, kuo labai didžiavausi.... bet tai ir būtų viskas.

Bet kad pati nemoku. Tai nereiškia, kad kitais nesižaviu.
Viena iš mano mylimų dukterėčių mokosi čirpinti smuikeliu ir nepaisant, kad natos ir stygos dar kiek bėgioja tarp mažų pirštelių....Kalėdose jai išsitraukus „skripelę“, mane apėmė beprotiškai geras jausmas.
Miela. Jauku. Tikra.
Kalėdų jausmas skambėjo smuikelio stygose.
Sūpuodama tokias jausmingas mintis atklydau iki vis dar „bevizės“ Pavasario fotosesijos idėjos. Ir BINGO.
Mes žadinsim pavasarį instrumentais.
Užmigau tik paryčiais, nes youtub‘ėje ėmiau klausytis įvairių melodijų, kurios visai manęs nemigdė, o užsodinusios ant aukštai ore pakabintų sūpynių ėmė supti. Iki pavasario ir atgal.

Išmiegojus ryte ir pramerkusi entuziastingas akis...Buvau kiek „nulaipinta“ nuo romantiškųjų įsivaizdavimų, nes per likusį laiką reikėjo rasti visus reikalingus instrumentus. Ir žmogų, mokantį tai daryti.
Mano vaikystės namų antresolėse užkeltas metalofonas ir palūžę skudučiai naktį užgimusiai pavasario žadinimo vizijai netiko.
Reikėjo kažko „wow“, o laiko buvo likę „antiwow“.
Į fotografės „s.o.s“ skelbimą, kad ieškomas vyrukas, grojantis kontrabosu, fotosesijai atsiliepė keli vyrai.
Mano užduotis buvo jiems paskambinti ir paaiškinti, kam mes juos ketiname „naudoti“.
-Kam? Atleiskit nesupratau,-pasigirdo kitame „regelio“ gale.
-Drabužių fotosesijai,- dar kartą pakartoju, nes nežinau, kaip čia viską apipavidalint protingiau.
-Vadinasi išgirdau teisingai...Supratau....,- pasako vyriškas balsas, kuris mano protą per ausis pasiekia balsu, kad jis vitiek nieko nesuprato. Bet geras išsiauklėjimas ir mandagumas leido jam daugiau nebeklausinėt manęs klausimų į kuriuos aš neturiu atsakymų.

Tada sekė kitų instrumentų, senų natų sąsiuvinių ir jų stovų paieška. Kuri nebebuvo tokia kebli, kaip pirmasis skambutis su reikalingu paaiškinimu.
Į klausimą, o kam tau....be užuolankų atsakydavau:
-Mokysiuos grot.
Ir visi patikėjo.
Sumobilizuotas Pavasaris/20 išauklėtas. Kaprizai, kurių buvo sklidinas- išvyti. Tupi sau ramus ant stalo pamerktų vyšnių šakelių pumpuruos ir snaudžia.
Dar pasnausk, mylimasis.
Šįkart būsi pažadintas beprotiškai jausmingu styginiu „žadintuvu“.

Beveik skambanti nuo idėjos pati,