Rytui. Prie kavos...

Kai savo ankstyvoje jaunystėje dirbau prabangių drabužių krautuvėje, man ten atrodė viskas gražu.
Nuo spalvų.
Tekstūrų.
Drabužių sukabinimo, kurį atlikdavo iš Italijos atvykę vadybininkai.
Kolekcijų išbaigtumo.
Griežtos tvarkos.
Mylėjau netgi jausmą, kad liečiuosi prie rūbų, kurių neįperku.
Mano tuometinė alga buvo mažesnė už dažną toje krautuvėje kabantį viršutinį drabužį.
Nors tai supratau.
Nesusipergyvendavau.
Džiaugiausi įgaunama patirtimi ir žiniomis.
Taip, ten buvo gražu ir prabangu.
Tik va tada, kai ateidavo sezoninių išpardavimų metas....
Grožis pasibaigdavo.
Nes reguliari "sale'ų" taisyklė būdavo sukabinti palaidines prie palaidinių, kelnes prie kelnių, megztinius prie megztinių...
Neatsižvelgiant į jų spalvas ir kolekcijas.
Kas iš to išeidavo?
"MARMALIŪZĖ".
Tais periodais stovėdavau savo darbo vietoje ir po truputį kraustydavausi iš proto nuo mane supančios spalvų "makaliūzės".
Ir visada su dideliu džiaugsmu laukdavau sezoninio išpardavimo galo, kai vėl kabyklose įsivyraudavo aristokratiška tvarka.
Tai buvo laikas, kuris mane augino dabartinei spalvų ramybei.
Tuomet, pirmo kurso studentė, tikrai nedrįsau svajoti, kad vieną dieną aš turėsiu SAVO PREKĖS ŽENKLĄ.
Bet dosniam likimui man nepašykštėjus sėkmės....
Ir supdama jį glėby.
Vertinu ir myliu kaip kaži ką.
Tik va išgyvendama sezoninius išpardavimus..aš lieku įsikabinusi spalvinei ramybei už parankės.
Kurios pažadėjau laikytis tuokart būdama ankstyvos jaunystės pardavėja.
Didžiulėje gražioje krautuvėje.   

V.