RYTUI. APIE KARTUMĄ GERKLĖJE.

02.13
RYTUI.
APIE KARTUMĄ GERKLĖJE.

Diena prieš vakar man buvo nekokia.
Nieko pati nepadariusi. Jaučiausi nusikaltusi.
Laukiant prie raudono šviesoforo į mane „maktelėjo“ kitas automobilis.
Spusteliu avarinį. Ir vidurį judrios gatvės lipu lauk.
Šalta.
Linoja lietus.
Pučia žvarbus vėjas.
Aplink žvimbia nelabai patenkinti automobiliai.

Už manęs stovi mažulytis automobiliukas su ant lango priklijuotu neįgaliojo ženklu.
Aplamdytas kaip craft maišelis, visas apibrozdytas, kad net nesuprast- kuris įbrėžimas gali būti priskiriamas ką tik įvykusiam bumbtelėjimui, o kuris jau senas kaip gyvenimas.
Iš daug gyvenimo mačiusio automobiliuko įjungęs avarinį lipa vyresnio amžiaus vyras.
Susijaudinęs bet ramus.
Tupia prie mano automobilio ir apžiūrinėja „bumsiaus“ padarinius.
Kaip ir nieko labai baisaus mano moteriškai akiai.
Nugriuvo tik kažkokia detalė, kuri net nežinau, kur „lipdosi“.
Pastebiu per mano mašinos galą braukinėjančią vyro ranką, kurioje pleistru su vata užklijuotos kateterio ištraukimo žymės.

-Iš Santariškių važiavot?,- paklausiu. Vyras linkteli:
-Šiandien tik paleido.

Stoviu vidurį gatvės, žiūriu į tą vyruką glostinėjantį mano mašinos galą, į jo mašiniuką.
Matau jo akis žvelgiančias į mane „gal nieko tokio žvilgsniu“ ir jaučiu, kad kyla noras palinkėti ramios dienos, sveikatos ir skirstytis.
Bet žinau, kad taip negalima. Visai nieko neišmanau apie mašinas. Neįsivaizduoju, kas per nukritęs daiktas guli ant žemės.....
Nugaliu savo norą pasiūlyt skirtytis ir skambinu vyrui. Belaukiant atvykstančio vyro...dar ir pro šalį važiavusi policija su švyturėliais prisistato. Gaunasi visas kriminalas. Lygioje vietoje.
Grįžtu namo nieko nepadariusi.
Bet su kažkokiu gumulu gerklėje.
Kuris visą vakarą „nenusigėrė“ ir „nenusivalgė“, net brūžinant dantis su pasta nedingo.

Taip besinešiodama tą guzą gerklėje ir galop su juo bandant užmigti prisiminiau šeimą, kuriai padėjome prieš Kalėdas.
Palinkėdami gerų Kalėdų ir palikdami juos laimingesnius sutarėme, kad kai bus striuka- praneškit.
Per visą laikotarpį striuka nebuvo.
Pyptelėjimo sulaukiau tik gruodžio 25 d. su nuoširdžiu sveikinimu švenčių proga.
Šiandien pasiėmusi telefoną nusprendžiau paskambinti ir pasiteirauti, kaip jie laikosi.
-„Ant dienų“ turi jau būt pašalpa, tai bus gerai,- išgirdau telefone.
-O dabar?- paklausiau.
Telefone buvo tyla.
Saugiai dėžutėje suspaudusi laikau dar nuo Kalėdų Jūsų suaukotų pinigėlių likutį.
Nenorėjau būti vienkartiniu „kalėdų seneliu“, kuris atnešęs ir palikęs maišą išvažiuoja savo keliais iki kitų metų. Arba iki niekados.
Nenorėjau susipažinti, o paskui pamiršti.

Nepamiršau.
Po išgirstos tylos, pasiunčiau pinigėlių su prierašu „Sočiai vakarienei“.
Ir pajutau, kad tik dabar tas keistas „kartumas“ iš gerklės dingsta.

Jautrumo pamokos sklando ore.
Padėkojau protingam likimui už atsiųstą kartumą.
Ir suplevenusį širdyje prisiminimą.
Kai kam vakar vakaras buvo geresnis ir sotesnis nei vienas prieš jį.

Maži dalykai. Dideli jausmai.
Gražaus ketvirtadienio,