Ruduo - Žiema '16/17

APIE
Sustok, akimirka žavinga
Arba
Kodėl (ne) mėgstu rudenį

Nemėgstu rudens ir ką jūs man. Būkim biedni bet teisingi. Man jis tai tarsi kažkoks laikotarpis, kurį reikia išgyventi tarp gražuolės vasaros ir pūkuotų Kalėdų.
Rudens laukiu tik dėl to, kad po berankovių bliuzyčių ir jūrinių suknyčių sezono būnu išalkusi nuostabaus drabužių sluoksniavimo. Turiu kolekciją rankose ir jaučiuosi kaip generolas.
Pilkoji mano Armija lygiuot!
Šiltukai!- Mes vietoje!
Jaukučiai! čia!
Šalikai dručkiai- pasiruošę!
Vilnutės flangas-kai tik duosit ženklą!
Ilgarankovės suknelės- klausom!
Gera būt tokios klusnios armijos generolu. Tik “Švyst” sutartu ženklu ir visa mano pilkoji armija puola tvarkingai stot į derinius.
 Ne bet kokius.
Teisingus.
Šiltus.
Besąlygiškai derančius tarpusavyje.
Tokius, kad norisi netyčia imt ir sustabdyt akimirką.
Vasarą lengva ranka mestelt ant savęs suknytę nėra sunku, o va rudenį ant suknelės parinkt tinkamą švarkelį, išsiskaičiuot paltuką, kurio buvimas derinyje šaukte šauktų „ aš čia ir turėjau būti“ nėra taip lengva. Nepamirškim batų, rankinių, pirštinių ir kitų milijono atspalvių aksesuarų, be kurių kasdiena neapsiena.
Iššūkis mestas.
O kaip tyčia- jis iškart ir priimtas.
Mes nemylėdami rudens už jo oro išdaigas, jį dievinam už iššūkius aprangai.
Kardai sustatyti- lieka tik išsiaiškinti „kuris kurį“: ar Vaičiulienė Misterį Rudenį ar Misteris Ruduo Vaičiulienę? O kita vertus, gal taikiuoju su juo sugyvent? Kai nerodo kaprizų- jis būna visai geras. Nurausta dideliais gražiais klevais parkų alėjose, apipila pakeles žavingais kaštonais, norom nenorom priverčia spygaut radus po lapu kokį drūtą baravyką.
Ir ta namų jaukuma ir noras grįžti į juos...
Taip taip, kai lauke lyja lyg būtų prakiuręs dangus, o vėjas pučia dūdas iš visų savo plaučių turinio-norisi grįžti į namus, norisi kurti židinį ir kepti kokį skanų patiekalą orkaitėje. Po šio proceso lieka ne tik krūva lėkščių (lyg žemės lenkiuos indaplovių išradėjui), bet ir tas jaukus kvapas ir šiluma. Todėl iš ypatingos pagarbos namams ir jų jaukumui šioje kolekcijoje lyg odę dedikuojam laisvalaikio stiliaus kostiumą su „vėliava“ „MANO NAMAI- MANO TVIRTOVĖ“.
Kodėl? Nes aš taip juose jaučiuosi. Manau, kad Jūs taip pat.
Taigi, mano mielos ir žavios damos, norit jūs ar nenorit ruduo ateis. Pradžioje be kaprizų, su prinokusiais obuoliais ir gražiomis jurginų kekėmis bei kardeliais mažose rankytėse rugsėjo pirmomis dienomis, paskui įsidrasins. Pradės šaudytis vandens šautuvu, ir pūst muilo burbulus (tik bus pamiršęs į butelioką įsipilt muilo).
O Aš ir Jūs, gražuolės, kiekvieną vis vėstantį šio misterio Rudens rytą atsikėlusios pasikedensit plunksnas ir išeisit iš namų sukelt tam padaužai pavydo. Žingsniuosim sau per balukes aukštai iškėlusios nosis ir į kiekvieną jo pokštą mes tik koketiškai mirktelsim akį.
Ko negali nugalėt kitomis priemonėmis- nugalėk grožiu. Tegu Misteriui Rudeniui atvimpa žandikaulis.