Pavasaris '18

KODĖL VISKAS BUS TAIP?

Visada save pabaru už nesugebėjimą išmokti trumpai ir aiškiai reikšti minčių. Visada sau primenu, kad ne visi turi laiko ir NORO skaityti ilgiausius postus, kad ne visi yra susirgę šia liga, kuri kamuoja pačiu maloniausiu būdu mane ir mano aplinkos moteris. Kai kam ( o gal ir visai nemažai daliai) mes esame tik rūbai. Ir nieko čia smerktino. Drabužių parduotuvė yra tikrai ne apie vidines filosofijas.
Tris dienas vaikštau žinodama, kad Viktorija Viktorijai liepė trumpai parašyti apie Pavasarį/18- ir vis atitraukiu rankas nuo klaviatūros, nes Viktorija jaučiasi nepasiruošusi ir savęs neperauklėjus.
O šiandien, rankos pačios nenustygsta, kaip nori rašyt.
 Ir jaučiu, kad kiek kitaip.
Įprastai ši kolekcijos pristatymo dalis būna pavadinimu „Kodėl viskas bus taip“.
O šiandien noriu kitaip.
Noriu pasakot ne apie tai, kiek bus kišenėlių, kaip kvepės kakava, kiek bus suknelių ir prie ko jos derės.
Viską pamatysite ir jau greitai. Kuo toliau – tuo man vis dažniau sukyla noras papasakot Jums apie drabužių kūryboje aplankančius jausmus, nei apie akivaizdžiai matomas detales.
„Kaip viskas vyko ir kaip įvyko“
Apie pasisekusį nepasisekimą.
Pavasaris- man visada buvo ir yra pats mylimiausias laikas.
Vaikystėje- todėl, kad tada būdavo mano gimtadienis.
Paauglystėje- nes pavasario gale baigdavosi mokslo metai ir stropi pirmūnė galėdavo naktimis miegoti, o ne kalti pitagoro teoremas, kurių iki šio nemoku.
Sukūrus šeimą ir persikrausčius gyventi į namą su kiemu- pavasaris man iki šiol yra tai, kas išvaduoja iš „kilimo rėžimo“ ir leidžia namo grįžti tik pamiegot, nes visas šeimos gyvenimas nuo šio metų laiko persikelia praktiškai į terasą.
Apie žydėjimus, atbudimus -nekalbėsiu, nes visada mėgstu tvirtai stovėti ant žemės ir visas pirmąsias paukštelių giesmeles, barsukų nubudimus, kurie turbūt taip pat įvyksta pavasarį vertinu gana realistiškai.
Žodžiu- pavasaris man visada yra labai gerai, nes nuo ankstyvų metų- tai man siejasi su tiesioginiu gyvenimo pagerėjimu.
Taip jau gyvenimas „suvėtė ir sumėtė“, kad visai netikėtai iš prognozuotos advokatės (nu arba bent jau „daktarkos“) ėmiau ir tapau drabužių dizainere. Vis dar garsiai ištarus savo dabartinės profesijos pavadinimą- man suima kažkoks juokas. Todėl dažniausiai garsiai šia tema nešūkauju.
Per jau gana ilgus darbo metus su visa komanda nusistatėm gana griežtą savo darbo principą. (kiek kolekcijų turi būti per metus, kurios labai rimtos, kurios – su galimomis interpretacijomis, kiek ir kokio stiliaus drabužių, kurioje iš jų turi būti ir t.t.).
Ir įsikabinę į visus šiuos griaučius- mes visi bendromis jėgomis auginam tam darbiniam skeletui raumenis.
Sukasi mūsų metai kaip malūno girnos ir žiūrėk nespėjai mirktelėti – o va ir vėl laikas ruoštis sezonui- PAVASARIS/X.
Taip taip, tam pačiam metų laikui, kuris 30+ metų man yra „on top“.
Drabužiai dėliojasi lengvai. Ir vėl eilinį kartą nesusapnuoti, neįkvėpti barsukų prabudimo ar paukštelių giesmelių.
Ir vėl iš totaliai žemiško asmeninio noro- pasitikti pavasarį atsinaujinus.
Įpratau uždavinėti sau klausimus „Ar šito drabužio man reikia pačiai?“.
Įpratau priimti neigiamą atsakymą.
Ir „nesusipergyventi“.
Todėl gana lengva ranka susuku „špygelę“ bandomiesiems kolekcijos modeliams, kurie neverti būti mano spintoje.
Neverti mano- neverti ir Jūsų.
Ilgus mėnesius dirbu, ką ten dirbu- dirba daug žmonių Pavasario labui.
Susikabinu kolekciją, išpyškinu ją selfiais, vienuolika „priešužmigimų“ aš juos analizuoju ir žiūriu.
Netgi sugebu pati save pagirti, kad gražu.
Suderinta.
Vėl „mūsiška“.
Kvepia pavasariu.
Sudėlioju fotosesijos datas.
Vizijas.
Ką ir kaip noriu matyti.
Be vizijos negaliu dirbt.
Ir kol man galvoje nesustoja būsimas vaizdas- tol aš blaškausi neramios dūšios pavidalu.
Noriu, kad PAVASARIS būtų gražus, bet gink die nepanašus į buvusį.
Visada save stipriai auklėju, kad kiekviena kolekcija turėtų mintį, kitokį vizualų vaizdą, nei buvusioji.
Jau aštuonerius metus mes turime nekintantį , gana aiškų savo braižą.
Visas pasirinktas spalvas- mes „nutriname“, „nuskalbiame“.
Niekada nesukeliame šoko nei spalvų, nei formos prasme.
Galbūt kažkam atrodome „kaskart nieko naujo“, o mes save apibūdintume, kaip „gerai prognozuojami“ ir tuo patenkinti.
Šoko nėra ir nebus.
Todėl esu pasiryžusi suinvestuoti savo laiką, pinigus ir sveikatą, kad kolekcijos vizija būtų daugiau mažiau tokia, kuri tupi mano galvoje ir laukia, kol bus išpildyta.
Ir mes pildome.
Su vyru dažome fonui reikalingus skydus.
Jis juos tempia į kažkelintą fotostudijos aukštą.
Nusiperku gerą krūvą nežinomo pavadinimo gėlių,
Džiaugiuosi, kad jos- „labai nematytas pavasaris“.
nes gink die nenoriu tulpių ir hiacintų.
Du sykius važiuoju pjauti šakelių.
Pripjaunu po bagažinę.
Parvežu namo.
Nejaučiu rankų.
Atitirpinėju jas ir meldžiuos, kad fotosesijos metus jos būtų atgavusios spalvą.
Dvi savaites kalbinu, kad tų pripjautų šakelių atsirastų pumpurai.
Jie neatsiranda.
Skydai užtempiami,
Bet pradėjus fotografuoti, paaiškėja, kad vienos iš jų spalvos yra per mažai.
Krūva atsivežtų kilimų- ir nei vienas iš jų nesižiūri gerai.
Tos šakelės, dėl kurių aš nušalau rankas- atrodo kaip dvi didelės raganų šluotos...arba dar geriau- nubyrėjusios vantos...
Fotografė žiūri į mane ir visą tą krūvą pasiruošimo darbų jau sutemptų į vieną krūvą ir tyli.
Tyla- nieko gero nereiškia.
„Pažiūrėk, manau, kad Tau nepatiks. Kažkaip netaviška....“,- nuskamba porą savaičių mobilizuotoje aplinkoje.
Žiūriu į tą maža fotoaparato langelį ir žinot ką -vėl pasiteisina mano mėgstama frazė (būkim biedni, bet teisingi)-...man tikrai nepatinka.
Jaučiuosi apgauta savo pačios galvoje gimusios vizijos.
Kuri dabar sau sėdi patogiai susiraičiusi ant fotelio ir kvatojasi susiėmusi už pilvo.
O aš...o aš su 12 cm bateliais ir fotografe jau 2 valandas įnirtingai ieškome kampų ir bandome „sutaikyti“ susipykusias spalvas.
Viskas baigiasi negailestingu verdiktu, kad tie milžiniški skydai yra per siauri...ir mes paliekame vieną kolekcijos spalvą pakėlę prieš ją rankas.
Pralaimėjom.
Bet.
Nepasidavėm.
Tos pačios dienos vakare atvyko „hand made“ skydų papildymas, kuris vietoje užgimė į reikalingas spalvas.
Ir tai ne pirmas kartas, kai Pavasario fotosesija kaip senas ožys demonstruoja savo charakterį.
Būtent PAVASARIO.
Metų laiko, kurį myliu labiausiai.
Kurio labiausiai laukdavau ir vis dar tebelaukiu.
O gal ta didelė meilė ir sukuria sunkiausiai įgyvendinamas vizijas?
Pirmos fotosesijos dienos vakare važiuodama namo jaučiausi pavargus kaip šuo.
Bagažinėje veždama didelį norą sustoti gėlių turguje ir nusipirkti tulpių ir hiacintų, kurie jau tikrai kaipmat sukurs tikrą pavasarį. Bus maniška ir niekas nesužinos, kad vizija buvo kitokia.
O kaip tada „Biedni, bet teisingi???“
Nesustojau ir to noro iš bagažinės neišleidau.
Nepabijojau sau, pavargusiai pripažinti, kad“
Pavasario/18 vizija- ne tokia.
Kitą rytą...sugrįžusios į studiją mes radome PRASPROGUSIŲ PUMPURĖLIŲ dvejuose glėbiuose mano pripjautų šakų.
Mūsų nebesiutino per siauras fonas, nes iš vakaro nudažyti nauji skydai jau buvo išdžiūvę ir nusiteikę FOTOGENIŠKAI.
Ir mes dieną pradėjome nuo šampano ir VIRŠELIO FOTOGRAFAVIMO.
Be hiacintų ir tulpių.
BET MŪSIŠKAI.
Ir visa savo ilga (eilinį kartą) tirada aš norėjau pasakyti, po vienos sudėtingiausių fotosesijų...
Aš vartau išjaustas.
Apgalvotas, išgyventas nuotraukas.
Vizija, kurios mums nepavyko prijaukinti pirmą fotosesijos dieną- dabar kaip pats klusniausias šunelis vizgina uodegą ir glaustosi aplink.
Neužpudravom, koks turėjo būti pradinis, mano mintyse gimęs PAVASARIS/18.
Nenumykėm....
nenumuilinom.
Nepridengėm hiacintų pumpurėliais,
neapkaišėm gležnom tulpėm.

Nepabijom būti sąžiningi patys prieš save.
Ir kantriai išlaukę, kol vizija nustos spardytis, mes ją gražiuoju prisijaukinom.

Nemesk kelio dėl takelio, nes kaip žinia pavasarį viskas sužydi.
Ir tai atsitinka būtent aplink tuos nepamestus kelius.