Paskutiniam liepos vakarui

07.31

Po My vakarinio miegelio tradiciškai išsiruošiame į vakaro žygį.
Nauda nediskutuotina.
My- gryno oro porcija.
E- jaunatvinio maksimalizmo ištaškymas.
Man- savęs reabilitavimas, kad čia vietoje sporto klubo- į kurį laiko apsilankyti šiuo metu aš anei su žiburiu nerandu.

Viename iš miško keliukų sutinkame
Garbaus amžiaus senučiuką.
Jis stumia dviratį, pilnai pakrautą grybais ir uogomis.
Mums prasilenkiant Senukas maloniai nusišypso:
-Visa šeimynėlė į mišką traukia, o aš nedorėlis visus grybus ir uogas išvežu,- maloniu balsu tarsteli.

Šypteliu:
-Ne šeimynėlė ne visa. Dar turim sesę su broliu- tai grybų ir uogų ieškot teks ilgai,- nusijuokiu.

Prasilenkiam.
Bet nueinant girdžiu, barkštelint Senuko dviratį, jis stabteli ir nulydi mus akimis.
O tada.
Mane pasiekia toks pilnas susižavėjimo atodūsis:

-Vaje! Tokia jaunutė, o Dievulis jau trimis vaikeliais apdovanojo.... :)))))

Nebeatsisuku.
Nenoriu sugadint emocijos
Tik einu ir šypsausi.

Maž aš kokią stebuklingą uogą žygiuodama mišku sulapnojau?
Gal kokią užburtą musmirikę paspyriau?
Gal jaunystės eliksyru pateptą pievos gėlę pauosčiau?

Pirmą ką padarau įpuolus į namus, žvilgteliu į prieškambario veidrodį.
Ne. Uogos, kurias suvalgiau miške nebuvo stebuklingos.
Užkliudytas šungrybis nebuvo užburtas.
Pievos gėlė jaunystės eliksyru nebuvo patepta.
Stebuklas akivaizdžiai neįvykęs.

Išėjau 37.
Grįžau lygiai tokio pat senstelėjomo- rodo veidrodis.

O tuo tarpu visai neseniai.
Kažkurią iš ką tik pradundėjusios savaitės dienų.
Man prie darbo užkūrus automobilį.
Ir lūkuriuojant, kol ant saulės paliktas salonas bent šiek tiek "prasipūs".
Savo automobilio salone sulaukiu svečio.
T.y. "svetės".
Kadangi vyresnio amžiaus dama krestelėjo ant mūsų įėjimo laiptuko, beveik garantavau, kad keleivio dureles ji atidaro ketindama kažko pasiteirauti.
Klydau.
-Važiuok iš čia!,- piktai šūktelėjo.
Turbūt mano žvilgsnis buvo toks netikėtai nustėręs, kad dar pridėjo:
-Gadini orą ir negaliu pakęst šito garso!

Išsikalbėjus. Gal geriau "išsirėkus" trinkteli keleivio dureles.
Ir vėl grįžta ant laiptelio.
Aš išsuku iš darbo kiemo nesugebėjusi rasti nei žodžio.
Gal ir gerai?

Šio vakaro arbatos tostas-
Už NEPIKTĄ SENATVĘ.

Tokią, kuri
Veda vingiuotais miško takeliais.
Darda senais uogomis ir grybais pakrautais dviračiais.
Ir žarsto į šonus gerą nuotaiką.
Dykai.

Jeigu manoji bus tokia.
Pasenti nebijau.
Eisiu uogaut ir grybaut.
O stumdamasi iš miško pilnom karzynkom.
Kalbinsiu praeinančius ir žarstysiu gerą emociją.
Kairėn ir dešinėn.
Aukštyn ir žemyn.

Mua,
V.