Pas Babą. Kaime.

06.27

Pas Babą kaime,
Kur vasaromis atostogaujančių anūkų dienos būna saldesnės už ką tik išsuktą pirmų liepų medų.
Kur iš buzotų, nuo darže prisirpusių uogų veidelių sunkiai benusirita šypsenų vaivorykštės,
Kur po dienos įspūdžių, kadais buvusios švarutėlės „lapcės“ tampa rainos it zebro dryžiai....

Gyvena Senelis.
Jo pirštai dideli.
Rankos sugrubusios nuo darbų.
„Užtat“....

-Pažėk, mam, kaip lygiai jis man nagus nulakavo,- atkiša kaimelio saulės nubučiuotą rankutę Pa.
Ir dar ant viršaus blizgučiais pabarstė, kad ilgiau laikytųsi,- prideda ką tik iš grožio procedūrų išėjusi anūkė.
Žiūriu į tuos pirštelius.
Į tą žaislinį lako buteliuką.
Į miltų smulkumo blizgučius.
Ir į dideles Senelio rankas. Sugrubusius Jo pirštus.
Ir laime spindinčias dideles geras akis.

Ir į galvą įlenda ir patogiai įsitaiso mintis:
Tegyvuoja Seneliai,
Jie yra geriausia, kas galėjo nutik anūkams,
Išgyvenantiems TOKIAS VASARAS.
Pas Babą. Kaime.