Pajūrio brizo VASARA '22

KODĖL VISKAS BUS TAIP?

Vieni turi svajonę vairuot kosminį automobilį.
Antri- skrost vėją motociklu.
Įsigyti jachtą.
Turėt lėktuvą.
Dar kiti svajoja gyvent, ten kur amžinai vasara.
Arba atostogaut, kuri niekada nelyja.
Ir aš ne kitokia.
Būna atsigulu ir vynioju svajonių meškeres.
„mažum, kada kokia ims ir užkibs“,- nusišypsau.
Ir užkibo!
Jau labai daug metų svajojau Vasaros fotosesiją organizuot prie Jūros.
Juokiatės?
Nes nuskambėjo, panašiai, kaip vaikas svajoja apie ledų porciją?
Iš pirmo žvilgsnio taip.
Bet. O. tačiau.
Kai pradėdavau sukt minčių malūnus, kaip čia reikėtų viską įgyvendint:
Su kokiu transportu visiems iki jos nusigauti? Kur apsistoti?
Kur nakvoti? Kokiu atstumu būtų jūra? ar nelis? O jeigu nebus saulėta? O jeigu labai vėjuota?
O jeigu šalta?
Ar visa komanda galės? O jeigu pasikeitus prognozėms teks greit keisti datą? Ar pavyks prisiderinti kitiems? O rezervuotai vietai? Ar joje bus laisvos kitos datos?
Kai į galvą supypsėdavo tiek daug klaustukų….svajonę Vasarytę vežtis prie jūros, atidėdavau.
Dėl per daug nežinomųjų.
Šįkart. Komandai susirinkus fotografuoti “Vasaros iškilmių” kolekcijos, prie ryto kavytės stalo, buvo iškelta “kur fotografuojam Vasarytę?” klausimas.
Pristačius kelias “nieko įspūdingo” idėjas, kambaryje garsiai nuskambėjo klausimas:
-O tai gal šįkart imam ir ryžtamės tikrai jūrai?
Ir žinot ką?
Ore pasklido vienbalsis “DAVAY”.
Baltijos jūra neprognozuojama.
Ne super fotogeniška.
Vėsi.
Ne pačios gražiausios spalvos.

Štai kodėl, mūsų pastarųjų metų vasaryčių fotosesijos sukosi aplink vietas, kurios atrodo “be penkių minučių pajūrys”.
Vaizdas panašus, bet va jausmas su ”aktoriniais elementais” :D
O šįkart. Nuo tos dienos, kai buvo gautas vienbalsis “Davay”…
kiekviena diena buvo palydima oro prognozių sekimu, tinkamos vietos paieška, griežtu skaičiavimu, ką ir kaip supakuoti ir kaip reikėtų spręsti netyčia atsitikusį “ups”.
Tą ankstyvą rytą, kai sklidinai prikrautas mūsų autobusėlis stabtelėjo ir “pričiupo” paskutinę komandos narę ir laisvų sėdimųjų vietų nebeliko, man beliko patikėti mintimi, kad mano ilgus metus supta svajonė yra finišo tiesiojoje link jos IŠSIPILDYMO.

Nebuvo labai šilta.
Antrą dieną, buvome apdovanoti stipriais vėjo gūsiais.
Tačiau abi dienas mums virš galvų “kybanti” saulė, šnarančios smilgos, ošianti jūra ir komandoje pasklidęs jausmas, kad išvykome trumpų atostogų, per kurias netrūko gardaus namudinio maisto, mielo šurmulio, jaukių vakarienių, moteriškų plepučių, tostų ir juoko, nuo kurio žandus skaudėjo dar dvi dienas….
Leido patikėti, kad mano “ilgametė” rodos paprasta, kaip dvi kapeikos svajonė…buvo verta išlaukimo ir įgyvendinimo ne tiesiog “fotosesija” principu, o “workation” ritmu.

Mua,
V.