Pabarstytos spanguolytėm Kalėdos '16

KODĖL VISKAS BUS TAIP?
Nemeluosiu - šįkart ruoštis Kalėdoms baisulingai nesisekė. Kievieną dieną vis pasiekdavo žinia. kad kažkas susirgo. kažkas vėluoja ... kažkas ne taip, kaip mes planavome. Su kiekvienu tokiu "kažkas" blėso viltis. kad TĄ dieną fotosesija įvyks. Buvo diena. kai suskambus telefonui. norėjosi nežiūrint į ekraną
piktai šūktelti: "kas DAR atsitiko"?
BET su kiekvienu "kažkas" išsprendimu noras ruošti Kalėdas ... tik didėjo. Tas pasiruošimas ... tas jausmas ... ir tas žinojimas. kaip turi būti ... darė stebuklus.
Tą dieną. kai pamačiau mano svajonėse gyvenančią jaukios trobelės viziją ... stovinčią garaže ... norėjosi žvilgtelt į dangų ir nusistebėt. o tai kodėl dabar nepradėjo kristi didelės lėtos snaigės? Kur jos užtruko?
Su tokiu rūpesčiu vyras man ją sukalė ...
kad sukaltų lentučių siena ...
aš neapversčiau liežuvio pavadint.
Tada, kai baigiau į didžiulį stiklinį indą krauti mūsų draugų "Biržų duonos" dar visai šviežių 10 kg širdelių ... norėjosi šūktelt: "O Dievai ... kiek sveria meilė!"
Tada, kai vykau pirkti (visai ne tuo metų laiku, kai pridera) Kalėdų eglutės ... teta, kuri jas pardavinėjo šypsojosi ir parodžiusi visas jos turimas eglutes, apie kiekvieną iš jų pasakojo taip ... lyg kokį tūkstantį kartų būtų apčiupinėjusi kiekvieną jų šakelę ... ir kievieną žaliaskarę mylėtų taip, lyg tai būtų lyg
kažkoks jos vaikas ...
"Į gerus namus ... " - kartojo ji dėdama ant eglutės lapelį "rezervuota".
Tada, kai likus savaitei iki fotosesijos ... po visų darbų ir buities rūpesčių klestelėdavau ant "sopkės" ... užsidegdavau Kalėdinei fotosesijai nupirktas girliandas ... ir jausdavau. kad noras kurti gėrį ir grožį pučiasi kaip balionas.
Lyg mažos žvaigždutės danguje žiebėsi „meilės". pūtėsi mažų smulkmenų įkvėpti balionai. ..
Ir tą dieną, kai mes repetavome Kalėdas ... viskas neatrodė suvaidinta.
Tai netgi nebuvo panašu į generelinę repeticiją. Ten buvo Kalėdos.
Be 12 patiekalų. Be užstalės. Be Kalėdų senio.
Netgi be dovanų ... Bet Kalėdos ...
Mes pūtėme iš popieriaus pasigamintą sniegą.
mes žybsinom šaltąsias ugneles.
mes trypčiojom tarp įžiebtų lempučių, į kurias aš taip ilgai
žiūrėdavau, kai mintyse kabojo mažų ir didesnių
pasiruošimo nesėkmių debesis.
Mes valgėm sviestinius sausainius. kurie tilpo į 10 kg meilės ir
užgėrėm juos saldžia kakava.
Mes jautėme tikrų, su meile užaugintų eglučių, kvapą.
Buvome ne dviejų medinių skydų „scenoje" ... o jaukioje trobelėje. Draugė fotografė vis patrimituodavo ,.lįskit į trobą" ...
ir mes subėgdavom ten.
Tai gal tikram Kalėdų jausmui nereikia užstalių, dovanų, 12-os patiekalų? Gal net nereikia margų vitrinų ir spalvingų reklamų iš TV ekrano?
Gal užtenka nusiteikimo ir prisilietimo prie tų. kurie gyvena meile? Kurie kepa su meile. kurie augina su meile, kurie sukala lentutes
ne bet kaip ...
Gal jausmas ... besipučiantis. kaip balionas ... ir padaro stebuklus?
Ir pasidarytas sniegas nukrenta ant mūsų tikromis snaigėmis.
Nusiteikite. Pamilkite.
Prisilieskit prie tų. kurie labai myli.
Visai paprastuose kasdieniniuose dalykuose.
Sausainiuose ...
eglutėse ...
mylimo žmogaus svajonėse ...