„V., ar tik pas tamstą dydžiai nepadidėjo?"

Sakydama, kad aš girdžiu, ką Jūs sakot, ko prašot, ką pastebit, ką krituojat- tai sakau labai nuoširdžiai.

Beprotiškai mylėdama savo prekės ženklą, aš rūpinuosi, kad jis būtų „atliepiantis“ ne tik subjektyvius mano, bet ir Jūsų poreikius.
Todėl, kartais trypčiodama priešais veidrodį ir zirzdama, kad konstruktorės „dar kiek“ patrumpintų ar pritaikytų tai, kas stipriau patiktų man- aš nusileidžiu sveikam protui, kad „plika bamba“ tikrai didžioji mūsų klienių neis. Ir visus „plikabambius“ galėsiu pasilikti išskirtinai sau.

O kai neklausau. Ir toliau zirziu, žinot, kuo mane auklėja?
Kad rūbui nepasisekus dėl mano subjektyvių norų ir nepasvertų ambicijų- aš pati eisiu į Kalvarijų turgų ir turėsiu išsiklojus ant asfalto savo „maikelas“ pardavinėt prie įėjimo.
Tai „long story short“- aš klausau. Tiek protingų ir turinčių daug žinių konstrukturių, tiek Jus aptarnaujančių V&V merginų, tiek Jūsų pačių.

Tačiau pastaruoju metu esu savotiškai „įsprausta“ į kampą.
Ne, ne į kampą. O į du kampus.
Viename Jų garsiai pasisako tos, kurios mėgsta įliemenuotus rūbus, yra išlikusios ištikimos oficialesniam stiliui, drąsiai renkasi aukštakulnius ir mano nuostabai su jais keliauja per visas darbo dienas.
Negalvokit- nekritikuoju. Beprotiškai moteriška, elegantiška ir gražu, bet ne kiekvienai, ypač, jeigu darbotvarkė mirguliuoja daugybe darbų skirtinguose miesto galuose su keliais tokiais, kuriuose pati žinai, kad reikės dar ir panešėti vieną kitą sunkumą.

Antrame iš jų- laisvesnio stiliaus gerbėjos.
Retai kada pamatomos su aukštakulniais, dažniausiai laikosi nuomonės, kad geriau laisviau, nei aptempčiau, na o jeigu renkasi derinyje figūrą paryškinantį rūbą, tai kaip taisyklė būna tik vienas iš jų.
Pavyzdžiui: jeigu pasirenka „legendines“ kelnes, tai į jų kompaniją būtinai „įkurdins“ didesnį megztuką, platesnius marškinukus, kokonišką paltuką.

Aš save stipriai priskiriu II kampo kompanijai.
Ir jeigu anksčiau, kai V&V žengė pirmuosius nedrąsius žingsnius, aš pasisakiau stipriau už ofisiuko stilių, pieštukines sukneles ir „įžviegtus“ (aut.pastaba LABAI STIPRIAI APTEMPTUS) sijonukus- tai dabar- visai nieko prieš neturėdama prieš „ofisiuko“ derinius, mieliau renkuosi stilingus kelnių ir švarkų komplektus, oversize tipo baltus marškinukus derinu su „slim“ kelnėmis ir grubesniais batais.

Nemoku kurt to, kas man pačiai nėra labai arti širdies. Jau prieš daug metų, analizuodama, kodėl vienam rūbui sekasi taip gerai ir per pirmą naktį jo nelieka, o kitam, rodos, kurtam ir siūtam su vienoda meile ir rūpesčiu, namų tenka ieškoti net kelis mėnesius- iškėliau sau ultimatumą.
Jeigu žiūrėdama į naujai sukonstruotą ir bilieto į kolekciją laukiantį rūbą, aš negaliu pasakyt, kad „jis tikrai keliaus su manimi namo ir dalyvaus mano asmeniškuose deriniuose“- jam ne vieta ir V&V kolekcijose.
Jeigu aš rūbu nepatikiu pati. Tai negalėsiu sąžiningai deklaruoti Jums, kad jis vertas būti Jūsų spintoje.

Todėl dar sykį, vidurį šio teksto rašymo, nukėblinus ant svarstyklių ir pasitikslinus, kad jos rodo įprastus 56 kg, tuos pačius, kuriuos jos rodė ir prieš dešimtmetį.
Tiesa, su trimis 9 mėnesių trukmės nukrypimais nuo normos, po kurių „atsitiko“ Do, PA, My.
Ūgio nemieravau, tačiau pasitikėdama mokyklos laikas „užaugtais“ ir sesutės nuolat į sveikatos tikrinimo lapelį užrašomais 170 centimetrais, galiu drąsiai teigti, kad „parametrai“ nepakito.
Pakito, kažkas, ten giliai galvoje, kai atsirado noras džiaugtis laisve net rūbuose, o ilgainiui viskas pakrypo ta linkme, kad neaptemptas ir laisvai krintantis, turintis laisvės rūbas paėmė viršų prieš stipriai figūros linkius paryškinančius spintos kolegas.
Kartu pradžiugindamas tas moteris, kurioms mūsų „M‘as“ buvo kiek ankštokas ir nuliūdindamas tas, kurios tyliai visuomet prašė „mažesnių“.

V.