Odė laisvalaikiui '18

KODĖL VISKAS BUS TAIP?
Palmės vs. Kalnai
Šį darbą specialiai pasilikau tai akimirkai, kad pačiom šviežiausiom, dar kunkuliuojančiom emocijom galėčiau Jums papasakoti iš visos širdies- kodėl viskas bus taip. Ir pasakyti, kad eilinį kartą- poreikis tarpinei kolekcijai nebuvo išlaužtas iš piršto.
Tekstas gimsta kažkur Vokietijos „autobane“, grįžtant iš nuostabiųjų Alpių.
Skauda kojas, maudžia nugarą, turiu kelias mėlynes, nulaužtą nagą ir visiškai tuščią, absoliučiai perkrautą galvą naujiems darbams. Jaučiuosi taip, lyg kažkas būtų paspaudęs mygtuką „restart“ ir aš kaip burzgiantis kompiuteris per savaitę užsikroviau visai naujai, atstatydamas visus teisingus (gamyklinius) parametrus.
Šįryt atsibudau anksti. Apgailėjusi priartėjusių prie pabaigos atostogų viena sau šyptelėjau.
-Gailiu to, ko anksčiau nekenčiau.
Labai daug metų kai kalba pakrypdavo link atostogų planų -mano širdis užtraukdavo solo partiją „palmėms“ ir drūtas lagaminas pildydavosi nemenka krūvele „maudymukų“.
 Atostogauti ten kur šalta? Kai beveik apskritus metus gimtinėje nelepinama šiluma-man atrodydavo, kaip visiškai lengva ranka susiradus kokią gilią balą išsitraukti iš kišenės nemenką pinigėlių krūvą ir ten juos sumesti, dar patrynus koja, kad nebūtų jokios galimybės juos išsidžiovinus panaudot. O va atostogos po palmėmis- buvo vertos kiekvienos „kapeikytės“.
Guli ir apsimeti mirusia.
O į tave plaukia kokteiliai ir ultra viskas įskaičiuota daviniai.
Nieko neturiu prieš jas ir dabar. Miela ir malonu. Ir visada šilčiau nei gimtinėje.
Nespjaunu į balą- galbūt kada nors ateityje mes „driokstelsim“ kolekciją ne mažiau skambiu pavadinimu „Odė palmėms“.
Bet šįryt trombavau lagaminą vis žvilgtelėdama pro langą, kurio kitoje pusėje man akį merkė snieguotos Alpės. Kroviau šiltus dručkius ir paglosčiau kiekvieną atskirai už puikią jauseną kasdien, kai išlindusi iš savo snieguotų kalninių kombinezonų- „kožną“ atostogų vakarą galėjau pakedent savo moteriškas plunksnas ir jaustis patogiai ir šiltai, visai nepasipuošusi, bet labai pataikiusi į kalnines „madas“.
Be „zebriukų“, „Leopardų“ ir kitų egzotiškų šalių gyvūnų raštų atspindžių aprangoje. Aš turbūt dar ilgai būčiau pilna gerkle plyšavus, kad pinigų balon aš nemesiu ir šalti aš tikrai nevažiuosiu, kol vieną kartą nusileidau vyro įkalbinėjimams. Išvykdama į aktyvias atostogas tarp tylesnių ir garsesnių paburbuliavimų (kad ne kodėl ne po palmėm) nusprendžiau, kad jeigu jau taip blogai ir vis tiek reikia važiuot ne ten, kur šaukia širdis- tai bent jau tinkamų ir gražių rūbų reik turėt. Tokia „paguoda“ iš minčių (kas be ko) materializavosi.
Skudurų karalienė buvo išvežta.
Nelaiminga bet laimingu bagažu.
O tada įvyko „apšvieta“.
Ir tada nežmoniškas „burbesys“ tapo meile.
Didele
Tęstine
chroniška.
Kalninių kelionių aš pradėjau laukt labiau negu „palminių“. Ir po keletos jų pajutau, kad kalnai „suspardė“ palmes beveik į vienus vartus.
Atleiskit, mielosios palmės, Jūs nuostabios.
Bet jus jau myliu ilgai.
O va dėl kalnų -pilve drugelių skraidymo stadija. Įsimylėjimas. Ne kitaip.
Tas greitis, kuriuo leki ir mąstai, ar angelas sargas su pagalvyte spėja skristi tokiu pat greičiu.
Ta kalnų laisvė, kai stengiesi aprėpti žvilgsniu viską, bet akys tiek negali.
Tie smarkūs, bet labai juokingi snieguoti griuvimai, kurie atsitikdavo tik vaikystėje, kai mama sakydavo, o ausys būdavo užsilenkusios.
tos karšto vyno ir „aperol sprits‘o“ stotelės...
Tie ilgi vakarojimai su smagiausia kompanija aptariant dienos nuotykius jaukiausiuose šeimyniniuose restoranėliuose.
Tas didelis nuovargis, kojų drebulys ir jausmas, kad jau daugiau nebegali, o pasirodo gali. Nes Tavo nugalėjimai yra didesni, nei negalėjimai.
tie įraudę, vėjo nugairinti žandai, kurių nereikia užtepti pudros sluoksniu, nes jie yra ŽAVINGI.
Tos kalnų pusnys, kurios šiais metais pasitaikė toookios, kokių aš dar nesu gyvenime mačius per savo jau netrumpą gyvenimą. Net vaikystėje, kai viskas iš principo atrodo didingiau, nei yra iš tikrųjų..
Perskaitau, ką pati parašiau ir šypsausi.
Taip paprastai nepaprasta.
Ilgą laiką gyvenusi pasaulyje, kuriame laisvalaikis buvo suprantamas tikrai neaktyviai- aš pasikeičiau. Plačiai atsidariau savo suvokimo langus ir supratau, kad yra tiek visko nematyto.
Pradėjau norėti pažinti.
Patirti,
pajusti,
išbandyti,
išmokti,
Supratau, kad griūti nėra labai gėdinga, netgi jeigu tau 30+
Spyriau sau į šikną, kad buvau nusprendusi „tetute“ ant „ližako“ tapti greičiau negu pati gamta nusprendė.
Išrašiau „pendelį“ už tai, kad visus šiuos nuotykius galėjau kraut maišan jau gerokai anksčiau, bet nekroviau, nes kai visi dalinosi kelionių įspūdžiais-aš sėdėjau užsilanksčius ausis. Kaip koks barsukas.
Šalia dailių suknyčių, aukštakulnių ir kitų dailybių- turiu snieglentę (su gėlytėm), vandenlentę, riedučius, tris šalmus, hidrokostiumą, krūvą apsaugų, termo rūbus, monstriško storio kalnų kelnes ir kitus dideliu grožiu neišsiskiriančius reikalus.
Pasikeičiau, bet vieną dalyką pertempiau iš savo senojo suvokimo į naująjį- be jokių diskusijų. Tai drūtulis čiumudanas, kuris užpildomas prieš kiekvieną kelionę – rūbų, su kuriais laimė atostogauti ir jaustis gražiai padvigubėja.
Sąžiningai- esu iš tų moterų, kurios negalėtų išvykti iš namų su 1 batų pora, 2 maikutėm ir džinsais.
Apmėtykit mane sniego gniūžtėm, jeigu aš čia tokia vienintelė.
Būdamos aktyvios mes neturim atrodyti „bilinkaip“.
Niekas mums neliepia palikti namuose tušo, feno, mylimiausio lūpų blizgio.
Mes neprivalom primiršt savo esybės, kuri nuo ryto iki vakaro sproginėja mūsų širdyse moteriškumo fejerverkais.
Puoškimės keliaudamos,
vedžiodamos šunį,
lėkdamos į parduotuvę pasibaigusio pieno,
dūkdamos su vaikais parke,
išsiruošusios į pikniką. Puoškitės tokiu būdu, kuris įtiktų Misteriui Laisvalaikiui.
Patogiai, sportiškai, bet stilingai.
Persūdyti nereikia.
Per daug pasaldinti irgi.
Yra progos, kurios mus ištinka gyvenime.
Ir yra joms tinkama apranga.
Šįkart mes siūlom švęsti LAISVALAIKĮ.
Ir tai padaryti ne valso, o polkos su ragučiais ritmu.
Op! Op! Op!