Nubudusių spindulių paglostytas Pavasaris '21

KODĖL VISKAS BUS TAIP?

Jau daug kartų esu sakiusi, kad kalbėti apie pavasarį man lengva, rodos mintys jau nuo Kalėdų pabaigos klusniai sustojusios vorele tik ir laukia, kada bus išleistos „laisvėn“.
Šįkart barškendama klaviatūrą ir karts nuo karto išleisdama žvilgsnį „pasiganyti“ už lango, rodos ruošiuosi kalbėti apie kažką labai tolimo. Po vis dar didėjančiomis pusnimis ir nuo sniego svorio linkstančių pušų šakomis, rodos pavasaris dar netupi.
Užsimerkiu ir bandau įsivaizduoti. Kad tada, kai nutirps šita pusnis, nosį iškiš mano kvapnusis čiobrelis.
O kai ana ten- tada nedrąsiai išsistieps rožių krūmeliai. O nunykus anai ten- violetines akis mirktels mano levandos. Dar pasidarys dangus nebepanašus į vakar dienos cepeliną, o lėtai besisupančios snaigės išnyks, su pažadu kitais metais grįžti....likus mėnesiui iki Kalėdų.
Na, o kol įsivaizduoti ir prisiminti, kas po kuria pusnimi „pasikavojęs“ miega sniego pataluose- galima pasidžiaugti, kad pavasarinių minčių jokia žieminė pūga nesujaukė.
Jos, tvarkingai surikiuotos, daug kartų šviežiai „papurtytos“ laukia.
Dėliojom pavasarį po kruopą ir rodos siaučiant pūgoms, atsitikus sunkiai pravažiuojamiems keliams, paspaudus Antarktidą primenantiems šalčiams ir polkas su kadryliais aplink bešokant karūnuotam virusiokui, mes nei vieno menkiausio sykelio nesuabejojom, kad pavasaris įvyks. Ką ten įvyks- driokstels visa savo jėga ir pasiilgimu, kuris:
Ne tik ištirpins purius sniego patalus, išvys speigus ir karūnomis prisidengusius nekviestus svečius, bet ir širdyje paspaus mygtuką, kuris įjungs bala žino kodėl užšalusius nuotaikos fontanus ir sugrąžins norą versti kalnus ir aplenkti sproginėjančiu pasitikėjimu, netgi pumpurais sproginėjantį Pavasarį.
Dėliodami Pono Pavasario spalvas, dvi iš jų žinojome jau nuo praeitos vasarytės. Befotografuojant milkshake‘o žydrąją suknelę prie mano rusvo namo sienos, visi į vieną balsą aikčiojom: „vaje, koks gražus ir netikėtas derinys“, jau tada, po fotosesijos, patogiai užvertusi pailsusias kojas ant „sopkutės“ žinojau, koks bus pražiemojęs mūsų pavasaris. Prijungti liko tik kokią nors vieną tamsią, kuri tradiciškai įsitaiso mūsų šiltėjančio sezono kolekcijose. Kodėl? Nes juk būna dienų, kaip oras ir nuotaika padiktuoja, kad „atsitikusios“ dienos derinys turi būti – tamsiai. Bet gražiai.
Nepatikėsite, tačiau neįvykusi „Juodoji“ kolekcija nepadiktavo trečiosios Pavasario spalvos, ji buvo „apspręsta“ dar gerokai anksčiau, nei liūdnas sprendimas į gyvenimą neleisti kruopščiai suplanuoto savo darbo. Tačiau... įvykus sprendimui, neraudojom ir liūdesiui nepasidavėm. Tik dar kartelį pasidžiaugę, kad dalį rūbų galima prijungti į klusniai begulantį Pavasarį, priraitėm Jums derinių.
Šviesesnių ar tamsesnių, gardžiaspalvių, su netikėtai „apsireiškusiu“ spalviniu duetu, ar nenutolstančių nuo klasikos ir dar kartelį pakartojant frazę, kuria patys besąlygiškai tikime: „Mano gyvenimas per daug spalvotas, kad bandyčiau išvengti juodos“.

Tegu pavasaris trykšta gražių spalvų ir puikios nuotaikos fontanais.
Tegu pasibaigusi žiema įvyksta ne tik už lango, bet ir širdyse, deriniuose ir nuotaikose.
Sutariam?
O dabar... nieko nelaukdami. Neatidėliodami ir nebeleisdami niekam nieko sugriauti ar pakeisti...
JUNGIAME gražų, „gardžiaspalvį“ PAVASARĮ.

Mua,