Nečėdyk gero žodžio

Besibaigiant seniems ir startuojant naujiems metams, eilinį kartą "apsišlaksčiau" save "pažadais",
šalia tų eilinių/einamųjų “sportuosiu” ir “sveikiau valgysiu”- atsirado dar vienas:
"Mokysiuos neužlaikyt gero žodžio".

Nors "dėdama" šį pažadą į galvą- palydėjau jį su nuostata- kad "nu šitą įgyvendint" tai jau kaip du pirštus "apsysiot".
Ir kad jeigu labai nesiseks su “kūno krutinimu” ir “meilės gardieškom ribojimu”, tai bent jau kažkam pliusiuką galėsiu uždėt.

O tada prasidėjo metai.
Ir tas lengviausias su tualeto reikalų palyginimu siejamas pažadas- pradėjo galvoje pypsėt priminimu: "kad laikas veikt".

Ėjau per gražią kasdienybę.
Sėmiau rieškutėmis malonius aptarnavimus, gražius poelgius, neįprastas pastangas, norus pagelbėt.
O kai ateidavo laikas "pagirk" ir šauk tą gero žodžio fejerverką DABAR, kol tas žmogus dar nenuėjo...gaudavosi "šnipštas".
Tylėjau, kaip žuvis:
" aj, nu ką čia dabar"...
"kaip pasirodysiu"...
"kaip pradėt..."
"nei šis, nei tas.."
Ir žodžiai, kurie lyg jau ir tupėjo ant liežuvio galo- nuslysdavo taip ir neįgarsinti.
“Aj, nu gal kitą kartą- kai susitiksim, prie progos ir pasakysiu,- nuramindavau savo “nebylumą”.

Bet supratusi, kad metai dunda septynmyliais žingsniais, o mano “programa” neišjudėjusi iš nulinio taško…
Nusprendžiau stengtis labiau.
Nes..Ką sau pasakysiu, besibaigiant metams?
Kad ne tik saldainius rupšnojau, ir kojas, rečiau nei galėjau kilnojau, bet ir to "lengvojo" neįvykdžiau?

Sykį bedalyvaudama savo pilateso treniruotėse (taip! Pagal savo pažadą aš į jas vaikštau) pastebėjau trenerę.
O graži! Nepasidažius, o tokio gražaus veido!
O sportiška!
O maloni! Tokia spinduliuojanti ramybe .
Pūškavau. Ir žavėjausi su kokiu lengvumu ir meile darbui ji mums viską demonstruoja.
Po treniruotės rūbinėje susitinkam
- Nu sakyk.V., - spiriu sau šiknon,- o ten viduje kažkas, kaip ožys užsispiręs tyli.
Galop susikaupiu ir pagiriu.
Pasakau, tai, kas tupėjo ant liežuvio galo.

Trenerės skruostai rausteli, bet ji išeina toookia laiminga. Su tokia ilga šypsena per veidą, kad šypsausi ir aš.
Nes jausmas, kad "nenurijau" gero žodžio- toks geras.

Vasaros metu, užbėgusi į greito maisto restoranėlį sutinku už prekystalio stovinčią pardavėją.
Jos ranka ties kaklu parišta- bet sukasi prie kasos ir pakuoja maistą kaip bitutė.
Pastebiu jos manikiūrą.
Nors ranka sugipsuota iki pirštų galiukų- nageliai išlindę tokie tvarkingi, palepinti šviežiu manikiūru.
Susimoku. "Sakyk",- subraška širdy.
Tyliu.
Susirenku savo maistą.
"Nu prabilk!",- kažkas viduje įžnybia į paširdžius.
O aš kaip žuvis tyliu.
Lyg paprasčiau būtų apsisukt ir išeit.
Stabteliu.
- Jūsų toks dailus manikiūras, -pagiriu,- žavinga, kai Moteris savimi rūpinasi ir tada, kai būtų atleistina to nedaryt,- sakau.
Kaip netikėta jai buvo!
Kokią aš laimingą ją palikau!
Kokią gerą emociją, su tuo maisto, kapšeliu išsinešiau ir aš.
Galėjau ir patylėt, bet kaip gerai, kad prabilau.

Šiandiena. Mykolas išėjo į darželį.
Pasispaudęs kibiriuką uogų ir su eiliniu kasrytiniu pareiškimu "My vienas ne"-
išėjo švęst gimtadienio.
Nuotaika nuotaikai.
Ale žinia, kad mano vaikas neleidžia ant savęs uždėt jokio neva tai jam nepriklausančio daikto - mano žinojime gyvena akivaizdžiai.
O per gimtadienius- jubiliatai "karūnuojami" metus žyminčiomis karūnomis.
Mokytoja atsiunčia nuotrauką.
Nuotraukoje Mykolas sėdi su karūna.
What???
Pazoominus pamatau, kad mokytoja sėdi su karūna, o paėmusi Mykolą ant kelių taip, kad jos beveik nesimato.
“Dievuliau,- pagalvoju.
Širdį vėl spusteli priminimas: "neužgniaužk".

Tad atsižvelgus į pirmąsias Mykolo savaites darželyje ir mokytojų pastangas, kad jis ten jaustųsi maksimaliai gerai, o aš- ramiai -"atimu" iš savo dienotvarkės
kelias minutes ir parašau darželio direktorei.

Koks nuoširdus pasidžiaugimas parskriejo atgalios!
Kokia ji buvo laiminga, kad ne visos pastangos "nurašomos" ant savaime suprantama, kad kitaip ir negali būti.

Long story short?
Maniau, kad bus lengviau.
Mano programa "neužlaikyk gero žodžio" vyksta.
Neįtikėtina, bet lengviau kilnot kojas ir netiest nagų link “gardieškų”, nei "pagirt, kai jau pajautei, kad yra už ką".
Judu pirmyn.
Bet stipriai paspardant sau "šiknon".

Finalas :

Daug ką šiame gyvenime galima parašyt ant "savaime suprantama" juodraščio.
Bet.
Kuo toliau- tuo labiau įsitikinu, kad į švarraštį perrašytas geras žodis- daro stebuklus.
Jeigu jau pagalvojom, kad malonu.
Pajutom, kad gera.
"Prisilietėm" prie “tu man rūpi”.
Neužgniaužkim saujoj. Nepalikim kabot ant liežuvio galo.
Nenurytas, ant liežuvio tupėjęs pagyrimas- suspurda didele gerų emocijų banga.
O apkabinimas žodžiu, kartais suveikia stipriau, nei pats tvirčiausias glėbys.


Saldžių,
Ryt būtinai apsidairykit,
Tikrai rasit, ką ir už ką “apkabint” žodžiu,
V.