Mylimos Kalėdos '17

KODĖL VISKAS BUS TAIP?
Kalėdų visada laukiu daugiau nei bet ko kito. Daugiau nei Velykų, netgi daugiau nei savo gimtadienio. Ką jau ten apie gimtadienio laukimą, kai tau 30+,- logiška, kad labai tvarkingai žygiuojančių tolyn tų vis naujų gimtadienių imi nelaukti. Bet dar ir tais laikais, kai amžius buvo skaičiuojamas „kada gi greičiau užaugsiu“ mąsteliu-Kalėdos išdidžiai iškėlusios galvą stovėjo pirmoje vietoje.
Labai gerai pamenu vaikystėje savaitę prieš Kalėdas.
„Šližikų cechas“.
Vieną iš pasiruošimo dienų mes visada kepdavome „šližikus“ (ir kepdavome juos namuose). Nežinau, ar nebūdavo, ar mes jų nepirkdavom. Bet šį praktiškai visą dieną užtrukdavusį darbą mes darydavome savo jėgomis. Kildinom tešlą po rankšluosčiais, pavyzdingai prižiūrint mamai, kad niekas nesudrumstų storėjančios tešlos ramybės.
Bet gi mamai tai telefonas (laidinis) suskambėdavo, tai iki rūsio (mes gyvenamo daugiabutyje ir kelionė iki jo užtrukdavo per visą laiptinę) prisireikdavo.
Tai aš tuo metu- storėjančiai tešlai vis įžnybdavau. Ne iš piktumo, kad ilgai užtrunka. Iš meilės žalios tešlos skoniui. Taip taip. Aš ją valgydavau. Ir būdavo nesvietiškai skanu. Ir jeigu ne „sargybinio“ grįžimas į savo postą (mama grįžtą į virtuvę)-aš ją būčiau žnaibiusi greičiau, nei ji spėjusi storėti.
Tos kūčiukų cecho dienos vakare aš jau jausdavau, kad nebegaliu praryti anei vieno, nei mažiausio šližikėlio, nes dienos metu nuo „tešlos kokybės patikrinimo“ ir kiekvienos iš orkaitės ką tik ištrauktos jų partijos „recenzavimo“- man būdavo apsemti krūminiai dantys. Bet diena-būdavo įspūdinga.
Virtuvė įkaisdavo nuo visą dieną ūžusios orkaitės, kurią pašovus partiją mes turėdavom užremti šepečiu, atremtu į taburetę. Nes mama sakydavo, kad ji nevisai sandariai užsidaro ir kad mūsų mielinių kepinių kokybei yra labai svarbi stabili temperatūra. O tas kvapas....kai ne tik mūsų butas, bet ir visa laiptinė pakvipdavo JAISIAIS.
Sudėdavom juos į tokį „bliūdžioką“ ir palikdavom laukti Kalėdų. Iki jų- būdavo galima tik po saujelę, o jau per ir po Kalėdų- galėjai semti rieškučiomis. Tik tas „kuo daugiau“ noras kažkur būdavo jau prapuolęs. Kelionė ieškoti „gruzoviko“, atvežusio laimę.
Eglutę pirkdavom likus maždaug 1-2 savaitėms iki Kalėdų. Tai visada vykdavo savaitgalį (kad tėtis, kuris vienas gebėdavo susidoroti su eglutės stovo konstrukcija- nebūtų išvykęs į darbą).
Išsivedam visa delegaciją (ir visada pėščiomis) link parduotuvės „Nemunas“. Jau pusiaukelėje aš pradedu šokinėti aukštyn norėdama įsitikinti, kad tikrai stovi tas „gruzovikas“, kuris atgabena LAIMĘ.
Pamačiusi, kad stovi- savo tuomet dar trumpomis kojomis kurdavau visos šeimos priešakyje genama baisiai didelio sielvarto, kad kas nenupirktų MŪSŲ eglės, nes aplink tą kruzoviką sukosi baisiai daug tetų ir dėdžių, kurie beveik aklai klausė mano konkurentų (atsivestų anūkų ir vaikų) kurią žaliaskarę nešt namo.
Lakstydavo mano akys nuo vienos prie kitos. Ir visada pamenu ilgas derybas įsikibus aukščiausios rastos eglės, kodėl mes jos negalime nešti namo. Tėveliai, įjungę visiškai blaivų protą siūlydavo tankesnę, gražiau nuaugusią, tiesesne viršūne- o man reikėdavo DIDELĖS. Bala nematę, kad su nuplikusią viršūne. Juk turėjau aš tai viršūnei tokią „porcialianinę“ karūną.
Nežinau kaip, bet mes vis tik rasdavome bendrą sprendimą ir visada su egle keliaudavom nuo parduotuvės „Nemunas“ namo. Tada tėtis atsinešdavo stovą iš rūsio ir pradėdavo eglutės statymo procedūrą.
Gal tik aš buvau nekantrumo įsikūnijimas, tačiau dar eglutei gulint ant šono ir tėčiui bandant jos koją įtalpinti į kaip taisyklė per mažą „kurpaitę“. Mūsų eglės stovas būdavo visada per mažas išsirinktos eglutės kotui. Ir jis jį turėdavo „pridrožt“. Aš matuodavau žaisliukus, kai jis darbuodavosi su kirvuku „kūdindamas“ jos kotą. Kartais tas matuojamas žaisliukas neišgyvendavo repeticijos, nes kaip žinia tais laikais jie būdavo ne iš plastiko. Apgailėdavau, bet ir vėl apsisukusi didelėmis akimis stovėdavau su nauju rankose besitaikydama, kuriai šakai jį „primatuot“. Trys-du-vienas -ŽIEBIAM. (įsižiebdavo arba ne).
Kokios ceremonijos būdavo, kai pirmą kartą buvo įžiebiamos apkarstytos (tikrąją ta žodžio) prasme eglutės lempelės. Ir nesvarbu, kad jau n-tąjį kartą puošiant jos buvo pramėgintos (kad tik nebūtų sugedusios). „Įkūrimas“ prilygdavo centrinės eglės įžiebimui.
Būdavo sukviesti garbingiausi svečiai. Visą dieną virtuvėje besisukusi mama, ką tik iš darbo grįžęs tėtis , na ir mes dvi su sese-grand renginio organizatorės.
Aš kaip šiandien atsimenu tą didžiulį baimės jausmą, kad įkišus į rozetę- lemputės neužsidegs. O tais laikais vienos girliandos lemputės sugedimas (o dažniausiai turbūt tiesioginio užlipimo ant jos metu jos sutraiškymas) prilygdavo visos girliandos neveikimui. Lengviau būdavo, kai to fakto neįvykimo metu šalia būdavo grand tėtis, kuris sugebėdavo surasti „susirgusią“ lemputę ir pasiėmęs izoliaciją- ją „apibintuodavo“. Ir tada viskas įvykdavo.
Centrinė (ir vienintelė) namų eglė iškilmingai būdavo įžiebiama.
Užsimerkiu ir matau savo vaikystės lemputes. Tokios ryškios ryškios. Gėlytės formos. Kotelis pvz. violetinis, žiedelis oranžinis, kitos kotelis geltonas, žiedelis- mėlynas. Žodžiu totaliai nederančių spalvų ir kičo šou, bet tada jos buvo ne lemputės, jos buvo kažkoks stebuklas mano akyse, visus metus gyvenantis rūsyje ir kartą per metus atnešamas namo.
To jausmo, kai mums leisdavo užmigti „prie uždegtų lempučių“... aš nepamiršiu niekad. Antistebuklai
Būdavo ir tradicinių, bet ne baisiai man malonių dalykų tose laukimo dienose.
Kaip ir įsišaknijusi tradicija būdavo kelionė į parduotuvę „Nemunas“ eglutės, taip tradicija būdavo ir dar vienas nuo mūsų Kalėdų neatsiejamas pirkinys.
Gyvas karpis.
Likus kokiai dienai iki Kalėdų- mama jį parsinešdavo namo, spurdančiame maiše.
-Oj, koks didelis ir riebus,-džiaugdavosi ji,- o aš suraukusi nosį stovėdavau ir žiūrėdavau į jį, kaip į Kalėdų „antistebuklą“.
Negražus ir nemielas jis man atrodė visada.
O kartą, kai mama besisukusi virtuvėje kažkur pradingo. Kepant „šližikus“ jos dingimas būdavo labai sveikintinas tešlos pažnaibymo procedūrai, o va tąkart jos laukiau sugrįžtančios kaip niekad.
Paliko mane virtuvėje su tuo „dideliu ir riebiu“ kalėdiniu karpiu, kuris sėkmingai „snaudė“ kriauklėje. Na ir aš gero ketinimo vedama- nusprendžiau jo pagailėti. Atsukau vandens čiaupą, kad jis neiškeliautų į žuvyčių rojų... ir tada jis...stryktelėjo.
Iššoko iš kriauklės ir nugriuvo ant žemės. Mano baimės dydis netilpo į virtuvę.
Džiaugsmo, kad aš jį išgelbėjau nejutau nei per nago juodymą.
Negaliu paaiškinti kodėl, bet vaikiška logika liepė paimti grindų šepetį, karpį prispausti ir laikyti laikantis saugau atstumo, meldžiantis, kad mama kuo greičiau ateitų.
Kai ji pasirodė- pasaulis nušvito kalėdinės eglutės girliandomis.
Žinoma, apie jo gaivinimo užmanymą aš tylėjau kaip Kalėdų avinėlis, mat paaiškinimas, kad man ramiai sėdint ir jį prižiūrint-jis nei šio, nei iš to ėmė ir stryktelėjo iš kriauklės- jai pritiko ir buvo priimtas, kaip už gerą.
Nuo to laiko- šios kategorijos žuvų aš dar labiau nemėgstu ir kalėdinių stebuklų gausoje- jie „užanspauduoti“ „antistebuklo“ štampu.
Bet vis tiek kalėdiniu. Dovanų paieškos krautuvėse ir „antresolėse“
Turbūt jau buvau nebe tokia maža, kad turėjau savo santaupų ir mums su sese būdavo leidžiama išeiti iš namų vienoms, prigrasytoms „Tu tik žiūrėk saugok sesę“ ir „Tu tik pamėgint neklausyti sesės“. Aš, kaip mažesnė- turėjau laikytis nurodymo nr. 2.
Ir laikiausi.
Likus iki Kalėdų savaitei- mes abi sutūpdavom ir sumesdavom „sklatkę“ (aut. Sutaupytus pinigus). Nu kiek ten jų būdavo...aišku nedaug, nes juos dažniausiai sutaupydavom likusius nuo pietų mokykloje.
Apsitardavome strateginius pirkinius (kam ko labiausiai trūksta) ir iškeliaudavom ieškoti dovanų. Nu kaip šiandien pamenu mūsų nardymą tarp turgaus bobučių ir tą jausmą, kad TAI DARAI PATI (inu ir dar tave prižiūrinti sesė).
-Mamai- labiausiai trūksta skalbimo miltelių ARIEL,- vienbalsiai nepamenu prieš kurias nusprendėme mes.
Deficitiniai buvo. Importiniai.
Kaip šiandien šviesus ir ryškus prisiminimas, kai mudvi turguje trypčiojam aplink lentyną ir niekaip negalime nuspręsti, kurie visgi skalbimo milteliai mamą labiau pradžiugintų...Su mėlynumu užrašu ar su žaliu? . Ir uostėm ir svėrėm-kurį labiau apsimoka....sprendimo nepamenu. Bet mama Kalėdų senelio dovana buvo labai patenkinta. Jautėmės pataikiusios tiesiai į dešimtuką.
Tada su „terbukėm“ grįždavom ir tas dovanas slėpdavom. Gerai apgalvodamos vietas, kurių nerastų mūsų tėvai. Vaikiškas protas nenešdavo, kad jiems 100 metų iki tų dovanų ieškojimo.
Bet jeigu jie neieškodavo, tai....
....mes vat- jų IEŠKODAVOM likusios vienos namuose.
Tik niekada nerasdavom. Pasistačiusios kelias kėdes- nepabūgusios griuvimo tikimybės- mes kardavomės į „antresoles“- ieškot „pakavoto lobio“.
A maž šįkart pasiseks? Kulminacija be intrigos
O tada imdavo ir ateidavo Kalėdos.
Kurioms buvo pasiruošta sąžiningai.
Jos būdavo stebuklingos.
Jos liko stebuklingos...
nes pasiruošimas...kuris atkeliavo iš vaikystės- niekur nepabėgo.
Mes eisime su vaikais pirkti gyvos eglutės. Nors ir ne iš prie „Nemuno“ parduotuvės iš atvykusio „gruzoviko“- bet visi kartu.
Nes esu įsitikinusi, kad vaikams- tai ne tik eglutės pirkimas.
Mes leisime jiems puošti savo žaliaskares taip, kaip jiems atrodo tinkama- nesvarbu, kad tai visiškai susikerta su mūsų grožio suvokimu. Nes mums leisdavo.
Mes nedrausime savo vaikams išsirinkti geltonos-violetinės-mėlynos ar dar kokio ten spalvų derinio girliandos. Nes jų suvokimu laimė ir grožis blyksi kitokiom spalvom, negu mūsiškis. Nes mūsų vaikystėje kambarys blyksėdavo laime. Spalvotai. Vat su tokiu, kažkokiu stebuklingu laukimu aš ruošiu ir Kalėdinę kolekciją.
Kiekvieną kolekciją ruošiu aš. Ne kas kitas.
Tai darau su meile.
Su rūpesčiu.
Visada laikydamasi nuostatos, kad jeigu negali daryti gerai- nedaryk visai.
Bet nulekiu galvą žemyn-
Kalėdas lepinu labiausiai savo šiluma ir jausmu.
Tuo pačiu, kuris pasiveja mane iš vaikystės.
Parduotuvės pilnos nebrangių, gana gražių pagalvyčių.
Bet mes paprašome Mamos. Kuri jas apmezga rankomis.
Fotosesijoje dalyvaujantiems savo mažyliams mes galime nupirkti žaisliukų, kurie atkreiptų jų dėmesį.
Bet papurtome galvą. Dar „čėso yr. Ir mes atliksime darbus“- susimirksim su sese. Ir ji susuka barškančius baltus kamuoliukus.
Per šventas vaikų miego valandas mes pasiūname pagalvėles- avinukus.
Mylimiausio Tėčio rankos pagamina medinę mažų drabužiukų kabyklą..
Žinau, kiek jis turi darbų, bet vis tiek paprašau jo.
Juk jis- tas pats grand tėtis iš vaikystės- remontavęs „susirgusias“ girliandas ir adaptuodavęs mudviejų su sese didelėm akim išsirinktą pačios didžiausios eglutės kotą mūsų turimam eglutės stovui. Kasmet.
Šokoladinį keksą, kurį naudojome fotosesijoje „sumaskatavau“ savo rankomis.
Pirmas neišėjo.
Rudas gavosi.
O reikėjo-„ryžo“.
Užtai antras- beveik medalio vertas.
Juk galiu nupirkti. Paprasčiau. Mažiau laiko.
Bet ne....ne tas, ką pati iškepi su savo aplink besisukančių „pagalbininkų“ komanda.
Laižantys tešlą, išsitepę marmuzes- jie stovi tokie laimingi.
Jaučiasi prisidėję.
Beveik kaip aš iš vaikystės- pažnaibiusi mielinę „šližikų“ tešlą...
Metų prabėgo daug.
Jausmai nepakito. Pajuskite ir Jūs.
Įkvėpkite.
Prisiminkite.
Apsikabinkite ir pabūkite.
Didžiulis kalėdinis laukimas atidunda jaukumo traukiniu gerumo ir šilumos bėgiais.