Mylimiausių spalvų pumpurais sprogstantis PAVASARIS'23 - I dublis

KODĖL VISKAS BUS TAIP?

- O mylimas Pavasari, tu vėl atjosi drąsiai,- niuniavau panosėje mėgstamas eilutes, o viduje virė devyni neviltingų minčių katilai, kad ir vėl tas MYLIMAS PAVASARIS neturi vietos fotosesijai.
Laukas - atpuola.
Nes labiau nei žydru dangumi besivoliojanti saulė ir čiulbantys paukšteliai, sutūpę sprogstančių medžių šakose, priešais akis pergalės šokius trypė dideliais kąsniais žemę klojanti ir nedelsiant tirpstanti šlapdriba, o dangaus spalva priminė labiausiai nublukusių juodų marškinėlių spalvą.
Jeigu lauko erdvės atpuola, reiškia vidus.
Namai - matyti.
Fotostudijų konsepcijoms aš iš esmės nelabai prijaučiu.
Kas dar? Kas dar? Barškenau pirštų galiukais į stalą ir žinodama, kad nenumaldomai artėja dienos iki termino, kai būtinai reikia Pavasarį "sukrauti" į nuotraukas - vidinę ramybę išleidau atostogaut.
Kol galop.
Surėmėme su vyru pasvirusias galvas ir atsirinkę vietas, kurios "galbūt" tiktų Pavasario fonui- leidomės į paieškas.
Vartėm galimų vietų nuotraukas į dūsavom.
Dūsavom ir vartėm.
O galop. Vėlyvą vakarą užvertusi žydrąjį kompiuterio ekraną, ryte išmiegota ir šviežia galva - pabudau "pražydusiomos" mintimis:
"Ne tiek svarbu kur.
Svarbu su kuo ir kaip."
Pažadino mane nusiteikimas.

Į fotosesiją važiavo tie patys mano komandos žmonės.
Mes turėjome puikiausią mergaitišką laiką, kai po ilgos darbo dienos, nusivaliosios makiažą sukritome priešais jaukiai spragsintį židinį su "užtarnautais" burbulais ir labai pozityviai nuteikiančiu "Mamma Mia" filmu.
Mes valgėme gardų, namudinį, Martinos be nustojimo ruošiamą maistą, kuriam nusiteikimas sukilęs buvo po jos iš vakaro supypsėjusios chate žinutės, palydėtos nuotrauka iš prekybcentrio išstumiamu pilnu karučiu maisto: "Atšersiu jus, "kūdenos".
Mes daug juokėmes.
Ne mažiau dirbom.
Mano ausis siekė ir tradiciniai Fotografės Erikos atodūsiai, kurie žodžiais išvertus reiškia:
"Man nepatinka, keičiam kampą".
Ir iki padebesių keliantys šūksniai: "Nu, Viktoryt, kapiecas, kaip gražu".
Mes kvykavom ligi pusės trijų.
Aptarėm visus savo "širdies sopstus".
Tada moteriškus protus pasitelkusios, bandėm sugalvot, kaip užgesint židinyje smilkstančias šlapias malkas.
Akimirkai buvom susipergyvenusios, kad tik "neduok Die" nesugaruotų mums galvų, kurios baisiai reikalingos rodėsi atidundant antrajai fotosesijos dienai.
Tada vėdinom.
Ir šokom pagal "I Can Buy Myself Flowers".
Galop supratom, kad galvas mums svaigina ne tiek židinys, kiek atsivežtas pavasarinis ŽYDĖJIMAS.
Jaukiai įsikūręs dideliame krepšyje, besiskleidžiantis didelėmis baltomis hiacintų kekėmis.

Žydinčios ir apsvaigusios nuo žydėjimo ir gero jausmo.
Klusniai į nuotraukas suguldėme Pavasarį.
Net neprisiminusios, kad prieš kurį laiką, galva svaigo ne nuo žydėjimo,
o nuo liepsnojančių pyktų minčių, kad Pavasaris trypčioja be vietos.

Jis nufotografuotas paprastoje, stipriai neišsiskiriančioje sodyboje.
Su labai nepaprastais žmonėm ir jausmu, kad Pavasaris prasideda ne aplinkoje,
o ten - giliai širdyje, ir išsprogsta iš visai paprastų, kasdieniškų dalykų.
mua,
V.