Mylėti tuos, kurių dar nepažįsti.

07.28

Šiandien bebarškindama klaviatūrą ir berašydama Rudens-žiemos 21/22 kolekcijai skiltį „Kodėl viskas bus taip?“, netikėtai (o gal ir visai būdingai man) išsiplėčiau.

Nes....prisiminiau savo vaikystės „rudenius“ su spanguolių rinkimais suaugusiųjų manymu mielose pelkėse, o mano vaikišku manymu liūnuose, kurie praryja vaikus be jų buvimo žymių, su bulviakasiais ir į mano akimis neaprėpiamo dydžio laukus kasmet atvedamą arklį, kuris mane ir žavėjo ir baugino vienu metu. Nes jo milžiniškuose „žabtuose“ šviečiantys dantys man atrodė didesni už mano delnus.

Prisiminiau tiek daug iš vaikystės dalykų, kurie nuo dabartinio mano pasaulio matymo skiriasi, kaip diena ir naktis. Koks pasaulis atrodė didelis. Kiek klausimų turėjo neteisingus, bet tokius mielus atsakymus.

Kiek buvo nepamatyta, nepačiupinėta, nesuprantama ir stebuklinga.

Netrukus mintys pakrypo ir apie nuosavus vaikus.
Juk ir jie pasaulį mato visai kitokį negu mes, suaugusieji. Juk ir jų galvose sukasi beprotiškas kiekis neatsakytų klausimų, kurių dalis pasiekia mūsų ausis, daliai atsakymus jie „susiranda“ arba „susigalvoja“ patys.

Nardau po DO ir PA kūdikystės ir vaikystės nuotraukas ir jaučiu, kad per veidą nusitiesia šypsenos vaivorykštė.

Tos putlios rankytės.
tos bandeles primenančios pėdutės,

Tos per pusę veidelio išpūstos akys, pridengtos tankiomis blakstienų užuolaidomis,
tos papurusių plaukų kupetos....ir prisiminimas, kaip aš juos nešdavau glėbyje.
Kaip sūpuodavau, kol užmigs.

Nemanykit. Džiaugiuosi ir didžiuojuosi ūgtelėjusiais. Savarankiškais ir protingais.
Jau galinčiais savimi pasirūpinti ir man padėti vaikais.

Bet kartu....labai nuoširdžiai paglostau į keturias pasaulio šalis besimakaluojantį savo pilvelį.
Kuris jau daugiau nei septynis mėnesius yra naujo žemės gyventojo NAMAI.
Leidžiu minčių sūpynėms įsisupti.

Kokios bus jo akys?
O plaukai?
Į ką jis bus panašus?

Gal toks pats geraširdis, kaip brolis Do?
O gal toks „bistras“ ir žodžio kišenėje neieškantis, kaip sesė Pa?

Apima jausmas, kad laukiu susitikimo su kažkokiu labai mylimu žmogumi, kurio ilgai nemačiau.
Tik šįkart save pataisau....
Pasiilgau TO, su kuriuo dar nesu susipažinusi.
O jau taip stipriai JĮ MYLIU.

Užsimerkusi rodos pajuntu tą kvapą, kuriuo kvepėjo brolis Do ir sesė Pa pirmomis mūsų susipažinimo dienomis prieš daug metų.
Prisimenu tas nesvietiško mažumo pėdutes.
Ir pirštelius, kurie įsikabina visa sauja į vienintelį tavo pirštą.
Dar iš atminties išnyra pirmasis keturių akių susitikimas.

Kuomet mes Mamos, stipriai išplėstom akim ir sulaukiusios kvėpavimą ir JIE pro siauručius akies plyšelius imame ir suprantame, kad vienas kitam būsime GYVENIMAIS.

Paglostau savo spurdantį pilvą.
Ir padėkoju dosniam likimui už laimę dar sykį būti namais,

V.