Mažos ir pastelinės '19

Kodėl viskas bus taip?

Mes esame nuobodūs stagnatoriai.
Visiškai.
Laikomės griežtų kolekcijų išleidimo datų.
Į metalinius (su rožiniais paraitymais) rėmus spraudžiame kolekcijų drabužių kiekį.
Ir labai „skūpiai“ daliname bilietus į teisę būti kolekcijos dalimi.
Kaip kariuomenėje.
Geležinė tvarka su rožiniais pakraštėliais.

Kiekvienais metais- mes išleidžiame Vasaros švenčių kolekciją. Vaikštome už parankės įsikabinę imperatyviai normai, kad Jūsų šventės, atiduotos į mūsų rankas- turi būti tarp pačių gražiausių sustabdytų šeimos akimirkų.
Juk dėsit į dailius rėmelius. Juk tuos rėmelius užkelsit ant visiems matomos lentynos.
O svarbiausia...karts nuo karto pačios žvilgsniu „užkliūsit“ už gražių „stabtelėjusių“ prisiminimų.
Jūs mumis pasitikite ir kaip taisyklė tik pasibaigus kalėdiniam šurmuliui- Jūs pradedate mus traukti už liežuvio, ar šiais metais „nepasišiukšlinsim“.
Purtau galvą, kad: „neeee, juk mes pareigingi...“
Ir mumis tikinčių žmonių nuvylimas- nėra pats smagiausias mūsų užsiėmimas.
Bet kartu...pritariamai linksėdama galvą aš galvoje didesnėm apsukom volioju mintį, kaip čia tą pačią taisyklę, kurios turime laikytis...pristatyti kitaip. Naujoviškai. Neatsibodusiai. Nematytai.
Kaip tuos rūbus, kurie „išgyvens“ šventę padaryti praktiškesnius ir ne vienkartinio panaudojimo.
Kaip suregzti tokią kombinaciją, kad tas pats rūbas būtų puošnus, o pakeitus nežymią detalę- būtų puikus elegantiškos kasdienybės palydovas.
Žaviuosi ilgais sijonais, tačiau šalia glostau murkiančią mintį, kad sudalyvavus su tokiu „prašmatniu“ vienoje šventėje...į kitą... lyg ir neisi...
Tada nemiegu naktimis.
Pradedu pykti ant savęs, kad negabi.
O tada tik švyst ir aplanko „apšvita“.
-Bus mažos pastelinės suknelės,- įpuolusi vieną žieminį pirmadienį pilna gerkle darban vienu įkvėpimu išpyškinu aš.
Buvo mažos juodos...o dabar bus mažos pastelinės.
Elegantiškos iki dangaus ir atgal.
Moteriškos.
Drąsiai atitinkančios reikalavimą sulaukti komplimentų debesies.
O svarbiausia- tokios, kad su Jomis gali pasijusti nuostabiausia.
Ir aukščiau pakelti galvą, stipriau atlošti pečius ir švystelėti degaus skysčio į besikūrenančią pasitikėjimo savimi ugnį.
....o paskui...paskui „įkomplektavusi“ švarkelį, nusegusi kaspinėlį ar „smalianosius“ pakeitusi balerinos bateliais- turėsi nevienkartinę suknelę, su kuria galėsi užkariauti kasdieną.
Visos (išskyrus vieną) jau matytos.
Laiko. Mūsų. Ir Jūsų. Patikrintos.
Užtikrintai gavusios bilietus į kolekciją.
Ir išgirdusios visiškai nuoširdų atsakymą į klausimą sau: „Ar pati su bet kuria iš jų dalyvaučiau vienoje gražiausių dienų“?“.
O kad pastelinis desertas būtų dar skanesnis- mes „patupdome“ ant viršaus grietinėlės kepurę- rubriką „Will You Marry Me?“.
Ar mes išleidome vestuvių suknelių kolekciją, su kuria mes siūlome ištekėti?
Tikrai ne. Bet sudėliojusi savo galvoje taškus ant „i“, ir sąžiningai pripažinusi faktą, kad abu savo vaikus krikštijau sau pasisiuvusi baltas sukneles...suvokiau, kad tokia „tradicija“ yra dieviškai graži.
Ir ne kartą preciziškai supakuotas mylimų prisiminimų dėžutėse abiejų vaikų sukneles esu išsitraukusi ir su daug jausmų paglosčiusi...o praėjo tiek nedaug dar metų...
Įsivaizduoju, kad praėjus jų daugiau- tokie „paglostinėjimai“ taps tik dar jausmingesni.

Galvojat, kad V. n stryktelėjo nuo proto...

Žmones reikia glostyti...
Ne suknias...
Bet būsiu atvira ir ištikima mano taip dažnai deklaruojamam teiginiui: „ Small things- Big feelings“.

Būkit gražios visaip,