Maži dalykai. Dideli jausmai

08.18

PRIEŠ MIEGĄ
Apie MAŽI DALYKAI. DIDELI JAUSMAI.
Šįkart žodžiais.
(skaityti turinčioms laiko)

Šiandiena. „Skutu“ savo įprastu keliuku namo. "Skubiju". Nes....
Eilinį kartą „nykštukai šaukia“, nes kuo mano pilvo gyventojas darosi didesnis, tuo trumpesnius nuo A iki B taško atstumus galiu nuvykti nekirtusi ant stabdžių pasimatyt su nykštukais.
Bet mintis apie „greičiau greičiau“, nutraukia šalikelėje stovinti ir automobilius stabdanti labai šviesaus veido močiutė. Šalia savęs turi didžiulę maisto produktų terbą.
Kertu ant stabdžių.
Močiutės veidas išmuštas devynių prakaitų. Kvėpavimas tankus.
-Vaikeliuk, sako Ji,- man pasiteiravus, kas atsitiko,- neapskaičiavau savo galimybių namo parnešt vakarienę.
Močiutės prašymas kuklus- pavežti bent šiek tiek, kad būtų arčiau namai.
Padedu įlipt senutei į automobilį ir įsikelti tikrai nemenkai sveriantį jos krovinį.
Važiuojant paaiškėja, kad Jai- 85 eri. Ketino šįvakar padaryti namiškiams staigmeną ir nusipirkusi produktų pati, paruošti jiems vakarienę. Tik va...pamiršo apskaičiuot savo jėgas.
Visos kelionės metu, mano pakeleivė savo sugrubusiomis rankomis krapšto savo nedidukę piniginėlę.
„Kažko ieško“.
Man sustojus prie Jos nurodyto namo, senučiukė ištiesia link manęs pinigą:
-Už „pravažiavimą“, vaikeliuk, ir gerą širdį,- sako Ji.
Nusišypsau ir atsakau, kad Ji man tikrai nieko neskolinga.
Atsisukusi savo šviesiu vedu, Ji išlipdama rūpestingu balsu tarsteli:
-Būk palaiminta.
Iš Senutės kiemo išsuku tikrai palaiminta. Rodos tokia smulkmena, o širdyje pasidaro šviesu ir taip gera.
Pastarosiomis dienomis, mano Patricija su kaimynų mergaite, užsiima prekyba. Nusitįsusios už kiemo ribų po kibirą prisėdimui, „prekystalį“ asortimento išdėliojimui, pasigaminusios akį traukiančius plakatus, jos prekiauja.
Parduoda moliūgą, cukiniją, močiutės darže užaugusius pomidorus, paskutinius agurkus, į puodelius supiltas šilauoges ir vietos miške užaugusius grybus.
Pamačiusios atvykstantį automobilį, jos iškelia plakatus, čiumpa į rankas geriausias prekes ir moja „potencialiems“ pirkėjams.
Kaip bebūtų keista, pirkėjų, kertančių ant stabdžių yra.
Kas perka uogų, kas susigundo daržovėm, o kas neperka nieko, tik pagyrę už tai „kas mes šaunuolės“- duoda pinigą,- visą vakarą tarška įspūdžiais ir dalinasi nauju pardavėjos patyrimu PA.
Vakar- įspūdžių katilas užkunkuliavo maksimaliai, nes:
-Mam, prie mūsų parduotuvės sustojo net LIGONINĖ (suprask Greitoji) ir išlipęs daktaras iš mūsų nupirko šilauoges ir net neėmė grąžos!!!!,- springdama laime pasakoja Ji.
Į mažą širdį netelpa laimė, kad jų šalikelės „krautuvė“ tokia populiari.
Neseniai Dominyką nusiuntusi kelių būtiniausių prekių į netoli namų esantį prekybcentrį, klusteliu, ar jis nenupirktų kartu ir lašišos vakarienei.
Žuvis sveriama, gabalėlių svoriai vaikiškai akiai sunkiai suvokiami, niekad to nedaręs, bet sako pabandysiąs.
Kur buvęs kur nebuvęs, grįžta namo su tinkamo dydžio lašišos gabalu ir mano akiai per daug likusių pinigėlių.
Į mano klausimą, kodėl grąža tokia didelė, jis paaiškina, kad „teta, kuri pasvėrė jam žuvį paklausė, ar jis turi nuolaidų kortelę“.
Jam atsakius neigiamai, ji paaiškino, kad su kortele šiuo metu žuviai taikoma nuolaida.
Be jos- pirkinys bus brangus.
-Aš tai tetai parodžiau, kad turiu tiek pinigų, bet ji....
Vistiek palydėjo mane į kasą ir laukė su manimi netrumpoje eilėje, kad galėtų kasininkei paduoti savo kortelę. Kad mano žuvis kainuotų mažiau,- grįžęs pasakojo namo Do.
Be to, ji dar ir mano žuvį už mane palaikė,- nusišypso Do.
Tik žuvis. Tik nuolaida.
Bet stebiu, kaip ką tik vaikas prisilietė prie pademonstruoto paprasto ir nuoširdaus žmogiškumo.
Žiūriu į tas sproginėjančias laime akis, klausau to vaikiško pasakojimo, kaip žuvies pardavėja ir žuvies pirkėjas stovėjo kasoje ir galvoje susivolioja geras jausmas.
Tik paprastas „kirtimas ant stabdžių“.
Pavežt savo galimybių neapskaičiavusios senučiukės ar „palaikyt“ vietinių, sunkiai iš po prekystalio besimatančių moliūgų ir cukinijų „pardavėjų“.
Emocijų ir tikrų jausmų suvirpina daug.
Ir vėl delne spaudžiu paprastą „žmogiškumą“,
Eilinį kartą pasidžiaugdama, kad jis niekur neišnyko.
Neišvyko.
Neišgaravo.
Ir.
Į raudonąją knygą jo įrašyt dar nereikia.
Apsidairykit.
Prireikus- kirskit ant stabdžių