Mamos akių horizontai

Palei nosį garuoja rūgščiais kopūstais kunkuliuojantis puodas.

Rankos greitai "čečkavoja" morkas ir lupa "bulbas".

Ir jeigu reguliariai gaminu valgyt be didelio entuziazmo, tai tokiais kartais- sukuosi virtuvėje, pasidabinusi prijuoste beveik šokio žingsneliu.

Kol?

O gi paslaptis paprasta- verdu patį mėgstamiausią patiekalą vaikui, kurio nemačiau savaitę.

Ne šiaip nemačiau.

Buvau išlydėjus į Šaulių stovyklą.

"Jis didelis.

Beveik praaugęs mane.

13 metų vyriokas.

Rimtas.

Gebantis pasirūpinti savimi.

Orientuotas.

Atsakingas....,- kartojau sau mintyse visą savaitę.

Bet va. Kai akimis ganiau orų prognozes ir dūsavau, kaip karšta su šortais ir maikyte.

Iškart prisimindavau "tą didelį ir praugusį mane".

Kuris laksto su karine uniforma ir kerzo batais.

Ar neperkais?

Kai sinoptikų prognozės pasipylė įspėjimai, kad bus audra...

Reguliariai mylinti orą, kai griaudžia ir žaibuoja,

stovėjau prie lango sužnybta širdimi ir dūsavau, kaip laikosi mano "didelis ir gebantis pasirūpinti savimi" vaikas miške. Po medžiu.

Ar nebijo?

Kai palei nosį tvarkiau savo pietus ir mėgavausi gardžia vakariene- nebuvo dienos, kai nepagalvodavau apie "savarankišką 13-os" vyrioką.

Ar ne alkanas?

Ne pirmas.

Ir ne paskutinis kartas.

Kai savaitei išleidusi vaiką.

Lieku namuose, trečdalį širdies atžnybus ir slapčia išvykstančio kuprinėn įbrukus.

Visais tais kartais prisimenu Mamos žodžius:

"Kad tu didelė, nuo to aš tavęs mažiau nemyliu".

Ir išties:

Kol jie maži ir mes dūsaujame, kad jų priežiūrai reikalinga įsiinstaliuot bent papildoma pora akių- atrodo, kad išgyvenam patį sudėtingiausią laiką.

Kada užaugs? Kada taps savarankiški?

Kada galės savimi pasirūpinti?,- pypsi galvoje.

Kai jie paauga ir dingsta iš Mamų akių horizontų...

Ir vėl supranti, kad mažučius ganyti po kiemą buvo visai nesunku.

Kai į klausimus:

Ar nekaršta/nešalta?

Ar nealkanas?

Ar nebaisu?

Ar neskauda?

Gali gaut atsakymus tik "užmetus į juos akį".

Kai tos akies užmesti į juos nebegali-

tie patys klausimai "vaike, ar viskas gerai?"-

niekur nedingsta.

Jie tik tampa retoriniais.

Ir žnybiančiais širdis. Nematomais žnybtukais.

Už Mamas.

Verdančias mylimiausius pasiilgtų vaikų patiekalus šokio žingsneliu.

Namai užkvipę raugintais kopūstais.
Ir vėl žaibai su griausmais atrodo romantiškai jaukūs.
Kai visi. Maži ir dideli.
Telpa į Mamos akių horizontus.

Gardžios ryto kavos,
V.