MAMOMS. ♡ Prieš užmiegant.

09.30
♡
MAMOMS.
Prieš užmiegant.

Vakarykštis Sekmadienis.
22.15.
Kresteliu ant žemės ir pakrutindama pelę pasižadinu kompiuterį.
Įkvepiu tylos ir iškvepiu sekmadienio vakaro "šaršalėlio" likučius.
Tada greitu, staiga užgriuvusiu jėgų pliūpsniu strykteliu lyg ką pamiršusi ir nuskuodžiu į vaikų kambarius.
Pa saldžiai įmigusi ir "labanakčiaus" bučinys ją tik apverčia kaip blyną petelnėje ant kito šono.
O pabučiuodama į plaukus Do turbūt jį dar tik bepradedantį keliaut į sapnus pristabdau:
-Saldžių. Aš tave labai myliu.
- Labanakt, Mam, aš tai labai gerai žinau.
-Atleisk, jeigu pritrūkstu kantrybės...
- Baik tu! Aš pritrūkčiau greičiau! Tu dar visai gerai laikaisi, žinok,- jau sulėtintai ištaria Do ir turbūt nuneria į sapną.

Nors ką tik. Prieš geras 5 minutes...
Stovėdama duše nuoširdžiai bandžiau nuplaut ir su "ragože" nutrint mintį, kuri vakare prie manęs kaip įkyriausia musė buvo pristojusi:
"Kaip lengva būtų neturėt vaikų..“

Jokių sekmadieninių namų darbų ir išilgėjusių valandų rymant šalia įtempus paskutinį kantrybės siūlą, kuris laiks nuo laiko suvirpa lyg ketindamas trūkt, bet supratęs, kad yra pats elastingiausias- nenutrūksta.

Jokios krūvos skalbinių.
Ir jokio trijų kupetų jau "iššvarėjusiųjų" išrikiavimo, sulankstymo ir „pačtalijončinio“ išnešiojimo per visų spintas ir spintutes.

Dieve šventas kartais galvoju, kodėl jiems reikia tiek daug kojinyčių ir kodėl tie "trūsikiukai" yra tokie nepatogiai lankstymui maži?

Jokių praplyšusių kelnių ir pėdkelnių bei kruopščių jų užsiuvinėjimų, kuris užima tiek daug laiko.

Jokių užsikirtusios plokštelės "melodijų"
"Eikit praustis. Ar išsivalėt dantis? Kodėl vis dar kambariai nesutvarkyti?".

Jokio bardakėlio.

Jokių išaugtų ( kas sezoną!!!!) batų ir striukių!

Jokių blynelių su bananais ir džemu.

Jokių netyčiom išbėgusių kakavų ir dar netyčiau nutapšnotų ką tik buvusių balčiausių užuolaidų.

Jokių perkūniškai sunkių ankstyvų rytų, kai beveik su žaba išvaikiusi miegus nuo savęs, eini ir meiliai su kutuliukais žadini dar sapnais kvepiančius ir niurzgiančius JUOS.

Apskritai jokių „Mam, aš pamiršau tau pasakyti, kad...“

Jokių kalnų pleistriukų, jokių krūvelių nepamirštukų „pas gydytoją“, „pas kirpėją“, „pas stomatologą“.

Jokio nerimastingo žiūrėjimo į laikrodį, kai nesąmoningai bandai suskaičiuoti minutes, kiek tiksliai jų jis vienas jau eina judriomis miesto gatvėmis ir dar nesąmoningesnis lyginimas, ar vakar tikrai neužtruko trumpiau?

Jeigu neturėčiau vaikų,-prisiekinėjau mintyse aš,- gyvenčiau "ant" pomidorų, agurkų ir užpilamos 3 min košės.
Šaldytuve galėtų pasikart pelė.
Retai siurbčiau namus.
Dar rečiau valyčiau dulkes ir rinkčiau iš kampų daiktus.
Kodėl?
Nes paprasčiausiai nebūtų "viesulų", kurie pakelia tyliai kampučiuose snūduriuojančias dulkes, iš tvarkingų spintų sukviečia daiktus, sugeneruoja bokštus nešvarių indų ir šalia viso to bardakėlio, užkaitusiai mamos ausiai dar pavyksta karts nuo karto užfiksuoti visai ne per klaidą pagautas radijo dažnio bangas:

-Mam, čia kas? Fui. Tokio nevalgau. O gali ką nors kito?

N.e.g.a.l.i.u.!!!!!!!,- ūžiu devyniais uraganais savyje.
Ir kažkodėl čia ir dabar prisimenu juokingą kažkur girdėtą frazę.
-Mylėkit dar tik būsimus savo anūkus. Jie atkeršys jūsų vaikams.

Jeigu neturėčiau vaikų -gyvenčiau štilyje.
Daug skaityčiau.
„Ryčiau“ knygas kasdien ir ne tada, kai per 10 minučių nuo knygos atsivertimo mane beprotiškai suima miegas.
Skaityčiau ankstyvais vakarais.
Tyloje.

Sportuočiau.
Nežvilgčiodama į laikrodį, ar dar ne laikas skuosti pasiimti Jų.
Sportuočiau ne tada, kai ištaikau laisvą minutę. O tada, kai noriu.

Savaitgaliais miegočiau pietų miego.

Lėtai gerčiau kavą ne tik savaitgaliais.

Gulėčiau vonioje.

Vaikščiočiau į reguliarias grožio procedūras.

Atostogas planuočiau, ne su pagrindiniu klausimu ( oj, atleiskit, klausimAIS):
"o bus ten, ką veikt vaikam"? Baseinas? Jūra? Kaip krantas? Ar ne akmenuota? O maistas? Gal vandens kalneliai? Žaidimų aikštelė?

Savo maisto meniu sudarinėčiau jį "paremdama" visiško paprastumo ir greitumo pagaliukais.

Neprikvėpinčiau namų blynais.

....turėčiau išpuoselėtą figūrą, odą, neraukšlėtus paakius, steriliai tvarkingus namus, milžinišką perskaitytų knygų biblioteką...
Būčiau labiau "apsišvietus" ir kosmopolitiška.
.....ir dar beveik esu įsitikinusi, kad turėčiau didžiausią įmanomą svajonę TURĖTI JŲ.

Prieš miegą išgirdusi, kad man puikiai sekasi būt mama iš nuosavo vaiko... staiga priplojau nežinia iš kur vakaro "šaršaliokan" atskridusią bjaurią mintį, kad laimingi gyvenantys tyloje ir sterilioje tvarkoje.

Mes, MAMOS, turime tylą.
Nuo jų nunėrimo į sapną iki tada, kai pačios apleidus paskutinei jėgai neriame paskui juos.
Ta mūsų tyla trumpa, bet aukščiausios koncentracijos.
Ir įtariu brangesnė už tą, kuria galėtume mėgautis steriliame gyvenime be jų.

Saldžių, Mamos!
Paklausykit, ką jie šneka priešmieginėj būsenoj,
Įkrauna išmest paruoštas batarkes iki 100%.