Mamoms apie Mamas

Ir jeigu kasdien juos myli ir vadini visu Pasauliu.
Tai plykstelėjus temperatūrai ir pasipylus kosulių salvėms-
O įprastai džiaugsmu ir pokštais žvilgančias akis, "apniaukus" negalavimo debesiu...
Supranti, kad moki mylėt dar ir stipriau.

Niekas pasidaro nebesvarbu.
Nei nepamiegotos naktys.
Nei praleistos darbo dienos.
Nei ant pakaušio styrantis neplautų plaukų kuodas.
Nei nedžiuginantis "abrozdėlis" žvilgtelėjus į veidrodį.

Atiduok ligas man,- sakydavo Mama,- glostydama ir vėl užkaitusią mano kaktą.

O aš sau jaukiai tupėdama išpurentame guolyje ir ragaudama iš virtuvės keliaujančių gardžiausių patiekalų meniu- nesuprasdavau, kuo čia taip baisu sirgt.

Bijojau tik besisukančio telefono ratelio nakčia, kai abu Tėtis su Mama, susižvalgę susimirksėdavo "kviesk", ir netrukus prieš mane išdygdavo iškviestoji baltų chalatų kompanija.

Ir dar tetos Saulės.
Kuri man "įsisirgus" užsukdavo " į svečius" pas Mamą.
"Ant" kavos.

O lyg tarp kitko išdygdavo tarpudryje apsiginklavusi Mamos išvirintu švirkštu.
Ir visai ne pagal savo vardą "Saulė" "apniaukdavo" mano patogią ligonišką dalią
klausimu:
"Na, tai į kurią puselę šiandien leisime?".
Neišklausius sakinio iki galo aš paleisdavau savo kakarynę "ant" viso daugiabučio.

Daugiau?
Daugiau "ligonio" statusas man reiškė daug meilės, rūpesčio, gardžiausio maisto, spalvinimo knygučių, ilgesnių pasakų...

Ir "lankynas", kai atskubėjusios pas vargšą ligoniuką Močiutės ar Tetulės terboj ir vėl tupėdavo lauktuvės man.

Kurių, aš savo guolyje, lyg gandras lizde, laukdavau aukštai iškėlusi galvą.

O Mama pergyveno.
Lakstydavo iš darbo patikrint, kaip aš.
Skambinėdavo laidiniu telefonu.
Dažniau, nei įmanoma pasiilgt.
Vedžiodavo mane į masažiukus ir inhaliacijas.
Po jų, vaistinėje nupirkdama kompensacinių baisiai trokštamų gliukozės tablečių su vitaminu c.
Ir buvo pasiruošusi įvykdyt viską, ką daktarytė patars ir dar dukart tiek.
O gal ir visus tris.

- Kad tik greičiau pasveiktum,- linksėdavo galvą Ji.

Tada aš jos nesuprasdavau.
Nieko tokio gi ir "biškuty" pasirgt.
O dabar.
Myluodama.
Lepindama.
Glausdama glėby.
Ir jau nebežinodama, ką dar pagamint, kad tik kažką suvalgytų, daugiau išgertų.
Ir plačiau nusišypsotų.
Akys išgiedrėtų...

Suprantu.

Ir į mažą ausį šnibždu žodžius:
" atiduok savo visas ligas man..."
Kad tik tau netektų kentėt.

Už Mamas.
V.