Laisvalaikis '20

Kodėl viskas bus taip?

Po Kalėdinio trumpametražio filmuko su kyšančiais avinukų snukeliais ir romantiškai besileidžiančiomis snaigėmis... mes ėmėm ir užriaumojom motociklais ir paskendom besivoliojančių dūmų kamuoliuose.
Po liaunus moteriškus pečius juosiančių dekolte suknelių, mes šyptelėjom iš po monstriškų kailinių kapišonų ir sutrepsėjom patogiuose laisvalaikio kostiumuose.

Dieve, kaip aš degu ta laime daryti viską ta pačia kryptimi, bet vis kitaip.
Lygiai taip, kaip aš mėgstu vieną dieną būti dama ir tipenti ant aukštakulnių, o kitą- susisėmus plaukus į bizytę, maskatuoti per gyvenimą su kuprine ir kalamašiniais keržais.
Kaip aš mėgstu kartais būti aristokratiška, pasitempusi ir kaip aš gerai jaučiuosi iškišusi liežuvį skusti ant lentos nuo snieguoto kalno ir bandyti pralenkti vėją ar bent jau naują nusileidimo greičio rekordą bandantį pamušt nuosavą sūnų.
Kaip man patinka mergaitiški reikaliukai, nesuprantamo ilgumo slampinėjimas po krautuves, naujų daiktų pirkiojimas, savo drabužinės n-tasis perdėliojimas, trusikiukų ir liemenukų surikiavimas ir kaip aš gerai jaučiuosi išbandydama savo jėgas keliant sporto salėje už mane tik čiut lengvesnį svarmenį, kaip aš mėgstu naujame sporte iškelti sau sudėtingą užduotį ir ją bandyti įveikti.
Neišeina? Pargriuvai? Skaudėjo?
Kaip man kartais patinka į visus tris klausimus atsakyti taip, labai ir laukti pagailėjimo ir šono.
Ir kaip aš dievinu kartais pasipurtyti, nusibraukti prakaitą, pasitrinti skaudančią vietą ir didvyriškai bandyti vėl.
Kaip man patinka būti mama. Kaip man gera būti su savo vaikais, klausytis jų samprotavimų, gerti jų tarpusavio bendravimą.
Ir....o dievai šventieji, kaip aš mėgstu kad ir trumpus pabėgimo NUO JŲ senelių palaimintus savaitgalius, kai mudu du išrūkstam kažkur. Bala žino kur. Svarbu be jų. Tik vienas su kitu.

Kaip man patinka lengvas maistas. Kasdien valgau daug daržovių ir visada, kai tik yra galimybė rinktis- visuomet iš meniu renkuosi salotas ir žuvį.

Ir tedu ranką prie širdies, kaip aš kartais nuoširdžiai lapnoju, žinodama, kad elgiuos negerai, bet nuo tokio žinojimo artėjantis link burnos kąsnis darosi dar skanesnis.

Kaip man patinka vidinė ir išorinė ramybė. Ir kaip spirgu kartais susiplakt spalvinio šoko kokteilį, patampyti į kraują įtekėjusią pastelę už ūsų, pakutentu spalvinei ir stiliaus ramybei padukus.

Tokia jau esu.

Visame kame.

Teoriškai viena. Viktorija. Vaičiulienė. 34 metų. Dviejų vaikų mama. Vyro žmona.
Praktiškai- neturinti vieningo stiliaus, bendros krypties pomėgio, neapsisprendžianti, kas labiau patinka.
Sujungus teoriją ir praktiką išeina tik viena taisyklė.
Mėgstu viską.
Nekintamasis manyje yra tik vienas- stabilus ir pilnas įkvėpimų GYVENIMAS.