Kodėl viskas bus taip?

Tada, kai karštą Vasaros popietę žvalgiausi po galimai Rudens-žiemos 23/24 kolekcijos fotosesijai tinkamą vietą- mintyse dėliojosi planas, kad ši vieta yra daugiau, nei labai tinkama.
Apleisti pastatai.
Visko mačiusios sienos.
Surūdijusios durys.
Voratinkliais apipinti kampai.
Horizonte siūbuojančios pušys.
Vėsa.
Rūdys.
Per mažus langelius "besibraunanti" šviesa.
Priešais saulę kylantys dulkių rūkai.

Pilkšva. Dulkėta. Asfalto. Akmens.
Surūdijusio metalo, seno medžio.
Kreidos. Šalia stūksančių angarų prieigų žydinčių laukinių  ramunėlių.
Tokie atspalvių tonai raibuliavo mano galvoje besidairant po vietą, kurioje gimė
mūsų naujasis Ruduo.

Nusispalvinęs trimis, aplinką stipriai "atliepiančiomis" spalvomis:

Ruda-
Vien žiūrint į ją  pajunti karšto šokolado skonį ir jaukią šilumą, į kurią norisi siaustis.
Žemiška. Natūrali. Dosni atspalvių gausa.
Nuo kartaus šokolado iki saldžios vakaro kakavos.
Primenanti dangų remiančius medžių kamienus.
Derlingą žemę.
Ne vieną dešimtmetį skaičiuojančias seno namo grindis.

Pilka.
Kažkodėl visuomet primenanti paprastu pieštuku šrichuotus piešinius.
Lengvas brūkštelėjimas palieka vos įžiūrimą dulkėtą atspalvį.
Spust ranka tvirčiau ir pilkos atspalvis lyg ką tik lietaus nuprasto asfalto.
Stipri ir gili. Tobula rudeniniam sluoksniavimui ir nekaprizingam derinimui su kitais atspalviais.

Vanilinė.
Nepabodusi. Neįprasta. Išsiskirianti iš kitų baltų atspalvių savo jaukumu ir šiluma.
Jausmas, lyg pats ponas Ruduo- savo teptuku dažydamas viską aplinkui- nepamiršo mūsų ir į pasirinktą atspalvį bakstelėjo savo gelsvu piršteliu.
Kvepianti vaniliniu pudingu, puria šilto pieno puta ir ant lėkštutės "dedanti" išvadą, kad kiekvienas sezonas "turi" savo BALTĄ.

taip mūsų trys sodrios ir tvirtos kolekcijos spalvos,
"atrado" savo  "tirštumą" atliepiančią aplinką ir sutūpė į nuotraukas, kaip
dar vienas gražus Ruduo.
Truputį mistiškas, paslaptingas.
Bet kartu jaukus ir alsuojantis ramybe.

V.