KAIP MES NUSPRENDĘ BŪT "SNOWBOAR'deriais. JAIS NEBUVOM.

02.18
ISTORIJA APIE TAI
KAIP MES NUSPRENDĘ BŪT "SNOWBOAR'deriais.
JAIS NEBUVOM.

Čia yra mano Do.
Ir nūdienoje ore pakibęs faktas, kad motinėlei skutant nuo kalno max greičiu jau darosi jį sunku pavyti.

O prieš 4 metus viskas buvo labai kitaip.
Pasidavusi vyro įkalbinėjimams ir susikrovusi skaudančia širdimi įsigytą įrangą, mes suplanavome kelionę į kalnus.
"Apžavėti" skambaus pavadinimo- "to feel the Alps" ir pasižiūrėję filmukų "youtubėje" apie vėjo greitumu skrendančius sniego kalnais snowboardistus...
Nutarėme ir mes jais būti.
Nu pasirodė gražūs.
Stilingi.
Energingi.
Iš šono taip smagiai ir paprastai jie tą lentą sukiojo.
O ir lentos gražios.
Spalvotos.
Kiekvieno kitokios.

Kad jaustumėmės užtikrinčiau -mes nuvykome į Druskininkų snow areną ir paėmę trenerio pamoką nedelsiant stovėjom išsišiepę "ant varlinyko".
Atėjęs jaunas treneriukas, po pažastimi nešinas lenta atrodė beveik kaip matytas "youtubėje".
Su šypsena veide šoko ant lentos ir be jokių pastangų dar plačiau jau šypsojosi kalnelio gale.
-Na o dabar Jūs,- pasakė jis,-
Pirma pamoka. Mokysimės griūt.
-Mokysimės ką????,- devyniais drakonais suriaumojo kažkas mano viduje.
Aš gi čiuožt noriu. O mane moko griūt.

Long story short? Pamoka buvo nesėkminga. Neišmokau nei griūt, nei čiuožt.
Nurašėm tai netinkamo statumo kalnui ir per trumpai pamokai.
-Išvažiuosiu į Alpes, va ten tai....
Ir išvažiavom.

Nuvykstame mes, trys entuziastai į Alpes, užsikeliame pirmu pasitaikiusi keltuvu....
Kurio apačioje keltuvą prižiūrintis žmogus mums bando paaiškinti, kad lenta turi būt prisegta prie kojos lipant į keltuvą.
Bet dėl skirtingų kalbų ir turbūt per ktaštus besitaškančio "pradžiamoksliškumo" mums buvo leista lentas laikyti rankose.

Užsikeliame.
Ir...ir suprantame, kad prašymas prisisegti lentą vienai kojai nebuvo baisiausia.
Apsidairę suprantame, kad esame raudonos trasos viršūnėje, nuo kurios kito kelio, kaip tik leistis žemyn..nėra.
Ką darėm? Leidomės!
Ant SĖDIMŲJŲ!!!!!

Sėkmingai pasiekę apačią ir apžiūrėję vieni kitų kelnes užpakalio dalyse, konstatavom, kad nei vienų iki kiaurumo "nedakalėm" ir leidomės toliau.
Kaip šiandien atsimenu tą saulėtą dieną, tuos beprotiškai aukštus kalnus. Jų didybę ir mūsų bejėgiškumą prieš juos.
Prisegame 6erių metų gimtadienį atšventusiam Do lentą ir sakom:
-Na, sūnau, stokis.
Jis kaip kaladė sugriūna.
Tada mes jį keliame už pažastų...o jis kiek įmanydamas su ja atsistoti...žiūri baltomis akimis ir sako:
-Man neišeina..

Nu kaip gali neišeit atvykus 2000+km į Alpes!
O tada "negaliu" privalėjo tapti "galiu".

Patys būdami tiesiog snieglenčių "asai" ėmėmės mokyti savo atžalą.
Nebepamenu pirmos dienos visų detalių, tik tiksliai žinau, kad po pusdienio kančios mes primaldavome gerąjį dėdę, valdantį keltuvą, kad mus su visom velnio išgalvotom lentom nukraustytų žemyn.
Grįžome į viešbutį kažkokiu autobusu.
Ir užmigome.
Visi 3.

Kitą rytą, susitaikę su mintimi, kad iki youtubėje matytų snowboarderių mus dar trūksta, o ir pats "feel the Alps" faktas mums gebėjimų nepriduoda..susipakavome nervus į lagaminus, išsitraukėme iš jų maksimalią kantrybę ir pradėjome mokinio ir mokytojo dalią.

Griuvom ir kėlėmės.
Kočiojomės ir pasipurtę stojomės.
Skridom ir begulint mąstant, ar aš dar gyvas ir ar turiu visus dantis...mes valėmės sniegą ir vėl bandėme.

Šalia visų šitų bandymų šalia pirmus žingsnius žengė ir mūsų, entuziastų, šešiametis vaikis.
Išmokę kažko patys, mes pakaitomis mokėme ir jį.
Būdavo akimirkų, kad galvodavau, jog užropojusi su juo į aukštą kalną ir sulenktais keliais bandydama jį gaudyti-aš tuojau išspjausiu plaučius.
Mintyse apmąstydavau, kad tikrai dėl nieko šitaip nesielgčiau. Tikrai nesutikčiau būt slidinėjimo mokytoja niekam gyvenime!
O jam-buvau.

Šiandien bandydama pasivyti ketvirtus metus stovintį ant lentos savo Do, gėrėjausi, kaip jis drąsiai skrodžia kalną, džiūgaudamas šoka per sniego kalniukus ir čiuoždamas lygiai tiek, kiek mes, anei sykio nėra pasakęs "pavargau", "nebenoriu", "nebegaliu".

Kai besiglostydamas savo sopančius neįtikėtiniausiuose vietose esančius raumenis su rūpesčiu klausiau:
-O tau skauda?
Jo trumpas ir nukirstas: NE....

Leidžia suprast, kad turiu gyvenime kuo didžiuotis.
Pašonėje turiu "youtubėje" matytą lengva koja ir vėjo greičiu kalną skrodžiantį nedidelį "snowboardistą".

Pabučiuokit prieš miegą
Juos, savo "junior'us",
Didžiuotis yra kuo.