Hiacintų žydėjimo įkvėptas Pavasaris '16

KODĖL VISKAS BUS TAIP?

Kai už lango pradeda temti nebe 15 val, o visas Kalėdų šurmulys lieka mums už nugaros ima kvepėti pavasariu. Na ir kas, kad tas „pakvipimas“ atsiranda dar viduržiemį, visai nervarbu, kad aplinka tinka visa gerkle sekti pasaką „balta balta, kur dairais“, bet po Kalėdų laukimo pradedu visai kreivai žiūrėti į pačius storiausius drabužius ir pačius šilčiausius batus. Gaudau kiekvieną lengvesnį vėjo gūsį ir apsimetu, kad čia jau TAS- legvas pavasario „brizas“)))
Kitaip negaliu. Įkvėpimas man tiesiog spardyte spardo į gerą vietą. Šįkart įkvėpimu tapo KAKAVA. Kiekvieną mielą rytą ir kiekvieną gražų vakarą mano didydis vaikis dieną pasitinka ir dieną palydi su „kakavišos“ (taip, jis iškilmingai vadina šį gėrimą) puodeliu. Kai galvoje pradeda suktis naujos kolekcijos „centrinė“ spalva- visi elementarūs aplinkos reiškiniai tampa potencialiais įkvėpimo šaltiniais.
Pradėdama kalbėti apie savo „inpiracijas“ pradžioj padėkosiu savo gyvenimui, kuris gal ne visuome būna tobulas ir žibutėm klotas, bet visuomet toks nuostabus, kad neatiduoti „duoklės“ iš jo grožio gimusiai kolekcijai būtų nesąžininga. Todėl keli šios kolekcijos rūbai nugaroje turi odinį užrašą su drąsiu pareiškimu:“ MĖGSTU GYVENIMĄ“. Kodėl? Nes jis per nuostabus jo atžvilgiu jausti kitokius jausmus. Šventai tikiu, kad ne viena aš taip manau.
O dabar užleksiu pirmą ir gerokai „žemiškesnį“ pirštą įkvėpimų sąraše. Pildama pieno ir sukdama polkas šaukšeliu „kakavišos“ puodelyje pastebėjau, kad tie atspalviai tokie gražūs gaunas! Priklausomai, kiek įpilsi pieno. Šliūkšt daugiau- vienaip, pamiršai iš vakaro nulėkt „magazinan“- visai kitokia spalva sukasi puodžioke. Nuo rusvos iki švelniai violetinės...Tegyvuoja rytai ir vakarai ir tos skirtingos pieno dozės. Iš šio menknieko- mes ir „suplakėm“ Pavasarį. Šalia žinoma atsirado ir mūsų „riooožinė“. Raukiat nosį ir sakot, kad kakavos tokios tikrai nebūna. Aišku, kad nebūna..Bet va puodeliai, iš kurių visa Viktorijos šeima geria visus įmanomus gėrimus yra tikrai visų rausvų atspalvių gamos. Galėčiau sustatyti juos eilėn ir sukurti „50-ties rožinių atspalvių“ pasaką apie juos. Bet gal neišsiplėsiu
Antras įkvėpimo (arba išgirdimo) šaltinis- tai Jūsų, mielos damos norai. Visada stengiuosi abejom savo nemažom ausim įsiklausyti į Jūsų pastabas, kartais net visai nereiškingus atodūsius ir „pabėdojimus, ko nėra, o turėtų būti“. Niekur nesirašau. Nieko nesisteminu, nes esu visiškai „nematematiškas“ žmogus, bet va galvoje tvarkingai sudėlioju viską ant lentynėlės ir pradėjusi kurti naują kolekciją tą pastabų lentyną vis pakiloju. Atsargiai, kad nesudūžtų... Vienai reikėjo šito, kita labai prašė ano, o trečia miela dama šnypštelėjo kadanors padaryt tą ar aną. Todėl nuoširdžiai tikiuosi, kad šioje kolekcijoje atpažinsite rūbus, kurie gimė klusniai išlaukę savo eilės ant „tos“ lentynėlės, tam, kad Jus nudžiugintų.

Lenkiam trečią pirštą ir labai stipriai įkvepiam- jaučiate žydėjimo kvapą? Labai norėjau, kad kolekcijos akys apsaltų nuo kakavos kvapo, o ore pasklistų pavasario šauklių- hiacintų lengvas aromatas. Žinau, kad ne visos mėgstate, žinau, kad kai kam nepatinka, bet aš juos dievinu. Tokius visai nedrąsius, labai lėtai kišančius savo mažas nosytes ir išsikleidžiančius visa savo jėga pajutus šilumą. Čia yra tikras pavasaris....
O dabar bus juoko dozė, nes vaizdas buvo gana nemirtingas, kai įnikusi į Pavasario kolekcijos einamuosius darbus ir sumidžiusi vaikus Vaičiulių šeima grįžo namo...pusę nakties jie plovė 50-iai hiacintų šaknis. (WHAT????) Nejuokauju nejuokauju. Ach, jūs „murzylkos“,- mojavau rodomuoju pišteliu. O veiksmas paprastas: papurtai žemes, pamaskatuoji „bliuduky“, tada kiši po tekančiu vandeniu ir taip kart 50. Easy. Varėm, kaip konvejeriu.
Taigi prisiekėm ir laimėje ir varge...o 50 „apsipurvinusių“ svogūnėlių švarinimo akciją jau galima pavadint ir vargu, jeigu bandytum tai padaryt vienas. O dviese- petis petin...ir nespėjo net rytas ateit
Tai tegyvuoja pavasaris ir šeimyninė ranga. Vaizdas po pusiaunaktį trukusiuo darbo pasaldė akių vaizdą papildomu „sriubiniu“ šaukštu cukraus. Hiacintų svogūnėliai tupėjo savo stikliniuose nameliuosiu švarūs ir nusivalę kojytes.
Todėl kaip ir visada- ne iš kosmoso, ne iš antgamtiškų sapnų ir ne iš vizijų...iš paprasto kiekvienarytinio ir kiekvienavakarinio „pamakalavimo“ šaukšteliu kakavos puodelyje, iš naktinės šeimyninės rangos 50-ies „murzių“ skalbime ir išgirstų ir į atminties lentynėles tvarkingai sudėliotų Jūsų, mielos mano, norų.
Jausmus, vaizdus, kvapus dar sykį pamaišom ir ant lėkštutės atnešam PAVASARĮ’16.