Gyvenimo draugė

Kai ties 25-aisiais mano gyvenimo metais gimė Do- artimiausieji šnibždėjosi, kad Viktarytė su Tumuku jau "musėt" ir apsistos ties vieninteliu.

Bliuvikas buvo, kaip reta.

Iki 2.5 metų, kol išmoko žodžiais reikšt, ko ponaitis pageidauja- beliko tik nešiot jau nemenkai sveriantį "bundzių" ant išilgėjusių rankų ir vis supt.

Kai supt nebereikėjo.
Dar ilgai nemokėjau stovėt nelinguodama.
Kūnas pats iš inercijos siūbavo, lyg nesusipratęs, kad tie 2 metai "nepavirto" amžinybe.

Paskui tamsūs debesys prasisklaidė.
Ir tarp jų vėl "nušvito" dvi juostelės "apsiusotoje" juostelėje.
- Dukrytė!, - ties testo atlikimo pasisaldinau mintis.
Ir nuo tos dienos pradėjau pati rengtis "V&V" vizitine kortele tapusia švelnia rožine spalva.
Ir planuot, kaip jau segsiu kaspinus į kasas ir siūdinsiu mažas suknytes.

-Mažut, žinau, kaip norisi, - sykį pristabdė mano įsismarkavusias plasnot "dukrytiškas" svajas Anyta.
Kuri savo laiku labai norėjo mano vyrui sesytės. Vadovavosi visais "kaip susilaukti" mergytės patarimais?".
Ir va. Vietoje brolienės aš turiu šešurą.
- Stiprūs vyriški genai šioje šeimoje,- palingavo galvą Ji.

Ji kalbėjo.
O aš vistiek savo įsitikinimuose LAUKIAUSI MERGAITĖS.
Ir jeigu 18-tą nėštumo savaitę, gydytoja išsamiai apžiūrėjusi mano krutantį pilvo gyventoją, būtų pasakiusi, kad tarp kojyčių mato atsikišimų, aš būčiau paprašiusi pažiūrėt dar sykį.
Bet ji nematė!
Mano jausmas, gimęs ties pamatytom II juostelėm, kad turėsiu DUKRĄ, pirmą gyvenimo dieną buvo padabintas galvos juosta su "kukarda" ir  šiuo metu tupi mano pašonėje Patricijos vardu.

Myliu savo šeimos vyrus.
Ką ten myliu.
Dievinu!
Bet va šita pašonėje įsitaisiusi kūmutė- yra tikras gyvenimo desertas.

- Kaip man "nuskilo", kad turiu tave,- šnibždu pakštelėdama į papurusius plaukus.

- Man pasisekė labiau,- sužvilgina akis.

Jeigu būčiau gimusi mamai, kuri nemėgtų važiuot į spa, jai nepatiktų masažai ir baseinai, ji neturėtų didelio kosmetikos stalčiaus ir visokių kvapnių buteliukų- man būtų liūdniau.

O man pasisekė - mus patinka tokie pat moteriški reikaliukai,- suprask- esu labai jos skonio "mama",- įsijaukina mano pašonėje besišypsanti maža dama.

Dar tvirčiau apsikabinu.
Nors po dienos jau telefone sklaidau pas Senelius besisvečiuojančio Mykolo nuotraukas ir Vyro klausinėju, kaip gyvena Dominykas?
Turėti "draugutę".
Spirgančią rankinukais, kvapniais buteliukais, lėtu pagulinėjimu su knyga ir "chalatinio rezimo" terapija-
Yra didelė laimė.

Lyg ištrauktas laimingas loterijos bilietas.
Visam gyvenimui.

Už gyvenimo drauges ir draugus.
Kuriuos išrinko pats dosnus likimas.

Mua,
V.