Gražusis Vilnius

Ir nors gyvenu ne gūdžiam kaime ir o dirbu- beveik Vilniaus centre...

Tokiomis dienomis, kaip vakarykštė, suprantu- kaip mes nieko nepamatom, į viską žiūrėdami, pro važiuojančio automobilio langą, arba galvotrūkčiais lėkdami nuo taško "a" į tašką "b".

Gyvenu. Dirbu. Auginu vaikus ir verslą čia, Vilniuje.

Ir tik trumpam stabtelėjus ir paslinkus darbus į šonus- rodos pramerkiu akis.
Koks Vilnius gražus! Ir jaukus!

Kiek čia stilingai išdabintų gatvelių, krautuvėlių.

Koks glėbys prisėsti kviečiančių restoranėlių, siūlančių patiekalų, kuriuos vakar Patricija įvertino "Mam, man čia skaniau, nei Italijoj" "balu".

Nežinau, ar nusiteikimas "kaip šauksi- taip atsilieps" padaro savo, ar lietuvaičiai galutinai iš savo galvų iškraustė "apsiniaukusį" aptarnavimą, bet vakar keliaudamos abi per mudviejų susiplanuotus "strateginius taškus"- ne sykį pastebėjom- kokie žmonės malonūs!

Antai restoranėlio padavėjas, turbūt ką tik baigęs mokyklą jaunuolis, pasiteiravęs, ar mums netrukdo "paprašaikos" balandžiai, papasakojo mielą istoriją:

- Matot, tas, su balta dėmele ant galvos? Tai Vincas.

- Vincas?- klausia Patricija.

- Taip, čia mūsų Vincukas, jis pas mus gyvena jau 8 metus ir yra mūsų "augintinis".

Pusiaukelėj į Patricijos kosmetikos parduotuvę stabtelim negirdėto pavadinimo ledų kioskelyje ir įėjus į jį- pačios nejučia pasipuošėm šypsenomis, nes mums plakami kokteiliai buvo su tokia nuotaika, kad "surūgimas", rodos čia atrodytų, kaip iš kitos planetos.

Viešbutis, kuriame apsistojome vertas atskiro ilgo pasakojimo- bet jeigu turit laiko...
Jau nuo vaikystės, mūsų šeimoje, egzistuoja toks "kokybės" svertas:
"nu, čia tai, kaip Stikliuose",- sakom, kai norime pagirt skanų maistą, gražų pateikimą ir viską, kas atrodo prašmatniai ir prabangiai.
Nepaisant to, kad tuose pačiuose "Stikliuose" anei vienas iš mūsų nebuvęs.
Niekada.

Todėl šįkart tęsdama gražią tradiciją vieną kartą per Vasarą pasidovanoti mudviems su dukra mergaitišką parą mieste-
pasirinkome Stiklius.
Ir nesuklydom!
Kaip gražu ir jauku!
Koks dėmesys ir aptarnavimas!
Kai priėjus prie durų oficiantas atidarė mums duris, Patricija tyliai sužnabždėjo:
- Mam, kodėl mes pačios negalim jų atsidaryt.
Paskui ji su manim pasidalino pirma į jos galvą šovusia mintim, kad tas dėdė nenorėjo, kad mes netyčia nenulaužtume gražios rankenos.

Koks jaukus žiemos sodas ir kiemelis.
Kokia pagarba svečiui ir rodos nuoširdus noras ir vėl pūsti akis nuo žmonių šilumos.

Nesu marmurų ir tviskančios prabangos gerbėja.
Tokioje aplinkoje jaučiuosi svetima.
Bet čia- kur Vilniaus senovė, ištiesia ranką šiems laikams... visai kas kitka.
Išvykstu žinodama, kad "mūsuose" egzistuojantis palyginimas "kaip Stikliuose", buvo vertas kiekvienos žodžio raidės ir  galiu visiškai ramia sąžine vartoti jį ir toliau.

P.S. ir tai nėra taip nesvietiškai brangu, kaip įsivaizdavau. Vieno karto per gyvenimą patyrimui ir gražaus laiko su dukra "talpinimui" į prisiminimų dėžutę su pasisaldinimu "kokiame nuostabiame mieste mes gyvenam"- verta kiekvieno cento.

Grįžtam atgalios į kasdienybę.
Po 1 paros.
Bet aplankiusios visas "kada nors reikės aplankyti" vietas, kurios nėra pirmo būtinumo, bet tupėjusios atmintyje, kad "kada nors" turint laiko- būtų gerai aplankyt.
Nereklamuoju.
Nors bendrai ne!
Reklamuoju!
V i l n i ų !
Ir tai, ko mes dažnai nepastebime lėkdami kasdienybės pasiutpolkės ritmu, per tas pačias gatves ir vietas.
Kurios prašosi lėto pražingsniavimo ramiu ir lėtu žingsniu.

V.