#goodbye

05.27

Šiandien "posmą" nubloviau.
Ir tik supratusi, kad tai darau automobilių spūstyje ir į mane spokso klausiančios " kas nutiko?", gretimo automobilio vairuotojo akys-
pasičiupau saulės akinius ir pabalnojau jais nosį, kad daugiau nekiltų niekam klausimų.
Šįryt. Lūkuriuojant spūstyje.
Mano akis pasiekė žinia, kad anapilin iškeliavo MANO MŪZA.
Pirmą kartą pajutau, kad ašaros byra dėl žmogaus, kurio aš net nepažinojau.
Trykštanti gyvenimo džiaugsmu, energinga, visuomet su šypsena, veikli ir pasiruošusi rodos, nuversti net kalnus.
Ir jeigu reguliariai nežiūriu Tv, tai kaskart atsitiktinai pataikius ant Jos- aš stabtelėdavau.
Nes Jos klausytis buvo gera.
Nes Jos paklausius, manyje suspurdėdavo kažkoks papildomas džiaugsmas gyventi.
Veikti
Nepavargti.
Nepasiduoti.
Jos mintys buvo lyg kokios sėklos, kurios per ausis "susidaigindavo" mano prote.
Ir įleidusios šaknis, imdavo krauti pumpurus, žydėti.
Sykį, įsiklausiau į Jos interviu.
Žurnalistas paklausė:
-Zita, su tiek veiklos ir užimtumo, ar nepritrūksta laiko sau?
Ji atsakė žodžiais, kuriuos kaskart pasiilgusi vienatvės, tylos ir ramybės, pavargusi nuo darbinio ir namų šurmulio primenu sau:
-Kad aš ne taip pati sau ir patinku, kad norėčiau būti tik vienadvi.
Kai aplink tiek gerų žmonių - būti su savimi neatrodo taip patrauklu.
Aš Jos nepažinojau.
Bet slapta visada norėjau temptis ir būti panašį į tą-
....kas taip stipriai trykšta gyvenimu.

V.