Fotosesijos idėja

FOTOSESIJOS IDĖJA - ŠĮKART ISTORIJA, KURIAI SCENARIJAUS sukurti nereikėjo.
ISTORIJĄ PARAŠĖ- PATS DOSNUS LIKIMAS.

Aš turėjau gražią ir šiltą vaikystę. Buvau mylima, lepinama, augau saugioje, šiltoje ir jaukioje aplinkoje, buvau apsupta didele moteriška meile ir rūpesčiu.
Mama. Močiutė. Teta. Sesė. Mano šeimos moterys, kurios žingsnis žingsnin mane lydėjo augant.
Man nieko netrūko. Tačiau taupėme. Ne iš didelės prabangos, ar prašmatnumo, kad parduotuvėse kabantys rūbai mums netiko – mūsų šeimoje gimė tradicija drabužius siūdintis pas siuvėją.
Labai gerai pamenu, kai prieš Rugsėjo pirmąją, mano Mama su Teta, kuri visą gyvenimą dirbo mokytoja- suplanuodavo vizitą pas mūsų šeimos siuvėją.
Kartu keliaudavom ir mudvi su sese.
Dar visai nedidukė stebėdavau, kaip siuvėja matuoja Mamą, aptaria norimo pasisiūt rūbo detales, audinį. Labai laukdavau, kada keliausime į Panevėžyje įsikūrusią audinių krautuvę ir galėsiu stebėt, kaip Mama renkasi medžiagą, pamušalą.
Čiupinėdavau savo suvokimu „gražiausius“ ir kartais stipriai stebėdavausi, kodėl Mama išsirenka tokius neryškius ir vienspalvius.
Mama niekada nemėgo margų ir daugiaspalvių rūbų. Ne kitokia užaugau ir aš.
Su dideliu nekantrumu laukdavau pirmojo pamatavimo, kai vėl, patogiai pasodinta ant „sopkutės“ siuvėjos darbo kambarėlyje, akimis ganydavau adatėlių „caksėjimus“, smingančius į naują Mamai siuvamą rūbą.
Po kurio laiko- visa „sudaigstyta“ Mama, nusišypsodavo: „Kaip manai, ar bus gražu?“.
Linksėdavau pritariamai galva, nors turbūt tuometinės Mamos ir Tetos drabužių mados, man, mažamečiui vaikui, buvo sunkiai „įkandamos“.
Geriausia šio proceso dalis buvo ta, kad sukirpus Mamos dalį, paaiškėdavo, kiek audinio liko ir kas galėtų iš jo išeiti mudviems su sese.
Koks procesas būdavo! Siuvėja ant stalo padėdavo „Burda“ siuvimo žurnalų ir man leisdavo išsirinkti- kokio „daug maž“ sijonėlio ar sarafaniuko norėčiau.
Laimė netilpdavo galvoje, kai „pabaksnotas“ mažu piršteliu paveikslėlis sekančio vizito metu jau tapdavo pamatuoti paruoštu mažu drabužėliu. Specialiai MAN.
O kur dar sagyčių pasirinkimas! Stovėdavom mudvi su Mama prie siuvimo priedų sienelės pasispaudusios mažą audinio skiautelę ir vis dėliodavome jas, su didžiausia dilema- tai kurios čia derėtų tobuliausiai?
Man patikdavo boružėlės, saulytės ir delfiniukai.
Vartydavau mažais miršteliais apvalainas sageles ir kartais negalėdavau suprasti, kodėl prie rusvo sarafano- netinka tokia miela boružėlės formos saga.
Mama patardavo rinktis artimiausią turimai audinio skiautei spalva sagytes- tuokart nesuprasdavau, kodėl taip nuobodžiai. Dabar suprantu.

Kai iš audinių likučių pasiūdavo rūbą man arba sesei- visai mažytes atraižėles siuvėja skrupulingai
supakuodavo į maišelį ir grąžindavo mums.
Jas nešdavau savo Močiutei. Kad besisvečiuojant pas ją- mudvi „sukurtume“ rūbą mano lėlei.
Pas močiutę „ant aukšto“ stovėjo sena, „kleksinti“ ir iki šiol ausyse skambantį garsą kelianti siuvamoji.
Įsitaisydavom abi prie stalo. Močiutė „pabalnodavo“ savo nosį akiniais, išklausydavo mano „norus ir pageidavimus“, kokio rūbo savo Onutei norėčiau ir....
Labai gerai atsimenu senų metalinių žirklių „čarškėjimą“,
Močiutės veido raukšleles, kurios stipriau „subanguodavo“ jos veidą, bandant įverti siūlą į ankštą adatos skylutę.
Pamenu alyvos kvapą, kuris pasklisdavo pajudinus seną siuvamosios ratelį.
Atsimenu siūlų „špūles“, kurios man primindavo mažas pelytes.
Kol Močiutės rankose gimdavo Onutės suknelė- aš statydavau medinių „špulyčių“ bokštus ir lyg brangiausių lobių kolekciją čiupinėdavau sagučių dėžutės „gyventojas“.
„Kle- kle- kle“ sukasi siuvamosios ratelis.
O mažos ausys tik ir laukia galutinio žirklių „čarkštelėjimo“, kai nukirptas siūlas- reiškia naują suknelę lėlei. Ir pirmąjį pamatavimą „ar pataikėm su dydžiu?“.
Taip gimė meilė rūbui. Ne pirktam. O siūtam.
Taip gimė džiaugsmas suprasti spalvas. Čiupinėti audinius. Rinktis detales.
Taip mano širdyje įsikūrė estetika.
Taip manyje buvo „pasodintas“ ir nuolat prižiūrimai auginamas suvokimas „kas yra gražu?“.
Taip aš užaugau su žinojimu, kad geriau turėti nedaug rūbų, bet tokių, kurie tikrai tau patinka ir tinka.
Taip aš supratau, kad lėtas drabužio gimimo procesas, teikia malonumą ir kūrybinį „aš pats prisidėjau prie jo gimimo“ pasitenkinimą.

Nešu šią gyvenimo dovaną delnuos, kaip didžiausią turtą.
Ir po kruopelę barstydama, lyg mažas sėkliukes „ramios pastelinės kasdienybės“ kūrybą.
Tikiu, kad bent kelios jų sudygs ir mažutėje, man visą gyvenimą, reiškiančioje širdelėje.
Pastarosios užauga dideliais medžiais, teikiančiais ramų prieglobstį ir pavėsį pasiutpolke besisukančioje ir spalvų „marmaliūzėm“ besitaškančioje kasdienybėje.

Už savo ramų „pavėsy“ ir ramybę „visame kame“ esu dėkinga savo gyvenimo Moterims,
Kurias, laikui, lyg bumerangu apsisukus, galiu puošti su dideliu džiaugsmu ir meile pati.
Tai viena didžiausių gyvenimo dovanų,
Kuriai dedikuoju Rudens-žiemos 24/25 idėją ir kūrybinį išpildymą,
Į kino seansą kviečiu ryt,
V.