,,Dekis su kutosiukais"

05.14
Žadėtoji
„Dekio su kutosiukais“
atomazga

Šįryt tik įsitaisiusi į mašiną, judančią darbo link, surenku Mamos numerį:
-Kaip gyvena nugalėtoja?,-klausiu.
-Kas?,-nesuprantančiu balsu klausia Ji.
Ir nors Ji mano Fb įrašus, kaip nuoširdžiausia gerbėja perskaito nedelsiant, vakarykščio apie JOS DARBĄ...Ji dar neskaičius.
Neturėjo dar laisvo laiko.

Šitiek Jūsų gražių žodžių, šitiek gražių atsiliepimų, net prašymas perduot Mamai, kad tai gražiausia, ką teko matyti akims.
O Ji dar neperskaitė.

Bet jau galiu įsivaizduot, kaip tai sužinojusi, Ji lėtai įsijungs kompiuterį, nosį pasibalnos akiniais ir lėtai, ramiai ir su pasimėgavimu perskaitys. Tikiu, kad ne vieną sykį. Gal net nubrauks ašarą.
Ir tai įsivaizduojant man pasidaro dar saldžiau.
-Mamyt, iš kokių Tu siūlų mezgei?
-Vilnonių. Natūralių. Ar kanda labai?
-Ne, viskas labai gerai. O firmą gal žinai?
-Neeeee, aš ten iš likučių supirkau.
-O kiek pirkai?
-Tai aš per tris sykius. Nebežinau, gal 6-7 kilogramus.
-O virbalais kokiais mezgei?
-Oj, storais. Storiausiai, kokius turėjau.
-O gal numerį jų žinai?
-Kad nelabai. Gal aštuntas koks...
-O kaip su virbalų ilgiu?
-Tai mezgiau su ilgu „valu“ tarp jų. Kas matė- sakė, kad atrodau mezganti žvejams tinklą.
- O kiek laiko užtrukai?
-Oj, tai aš greit. Pensijoj gi aš.
-O raštą gal pameni?
-„Perliuku“.
Padėkoju už daug atsakymų.
O Ji prideda:
-Bet jeigu Tau, dukriuk, dar reiktų ką numegzt, tai tu man tik pasakyk. Aš mėginsiu...

Taip ir maniau, kad meilė sveria daugiau negu dekiui sunaudoti siūlai.
Mua,