Būti Mama

Šventiniai fejerverkai Mamučių padangėje.
arba.
N-TOJI ISTORIJA apie "trukt už vadžių - vėl nuo pradžių".

Atmintis sunkiai siekia tuos kalėdinius/šventinius ir tarpšventinius metus - kuomet šventėme laukiamiausias metų šventes visi sveiki ir drūti.
Tai vienas į patalus parkrenta, tai kitam pilvą suskausta, tai choriniai kosuliai namus aplanko ar ausis pasiekia "Mam, man kažko negera" saliutai padangėje, kurioje turėjo stebuklingai mirksėt jaukaus laukimo žvaigždelės.
Mamutės akys išsiplečia, klausos receptoriai suaštrėja ir pati pajuntu, kad atsidūstu "trukt už vadžių - vėl nuo pradžių" atokvėpiu.
Šie metai - ne išimtis.
Prieš Kūčias namai pradėjo skambėt kosulių salvėm.
Jas su visu jam būdingu nuoširdumu tratino visų reikalų administratorius Mykolas.
Dran-dan-dan.
Ir vėl namuose užsikuria inhaliatoriai ir vėl spintelių paviršiai "aptupiami" nosies lašiukais, mikstūrėlėmis ir išrikiuotais vaistažolių arbatų puodeliais.

Salvės šaudo dieną.
Nenurimsta ir naktim.
Motušės išmanusis laikrodis barasi mažu išmiegotų valandų skaičiumi ir vis "siunčia" žinutes įkyriai vibruodamas į riešą "ar tik nebūsiu primiršus pailsėt?".

"Nu brats,- pati sau galvoju,- nebūčiau Mama - tai bent Kalėdas švęsčiau, ramiai.
Sėdėčiau sau su raudono vyno taure ir žvalgydamasi lėtai pro langą gurkšnočiau.
Pametusi paros valandas.

Jokių "kad tik nesusirgtų" ir ant tų žodžių suserga.
Jokių slaptai išsiunčiamų laiškų su ir taip striukame laiko prasme laikotarpyje pageidaujamų dovanų sąrašu. Kurį reikia įvykdyti.
Jokių "eglučių", "vaidinimų" "kalėdinių čempionatų".
Jokių ankstyvo ryto ar vėlyvo vakaro pranešimų "Mam, aš visai pamiršau pasakyt, kad šiandien reikia atnešti tą ir aną/pasveikint trečią ir penktą".
Jokių išmokt eilėraštį, atsinešt zuikio/ barsuko ar dar kieno kostiumą.
Jokių tarpušventinių talonėlių pas gydytoją kaulijimų ir jokių receptų, kuriuos skubi nunešti į budinčios vaistinės grūstį.

Jokių... jokių... jokių...
Tik ramybė.
Kurios kartais (ok, gal dažniau, nei kartais) pavydžiu tiems, kurie dar neturi arba jau turi užaugintus vaikus.

Staiga nakties namuose stoja tyla.
Tingiai savo guolyje apsiverčia Ego.
Įminga ir "salvių šaudytojas".
Jaukiai, lyg iš pasakos knygų puslapių, susidėjęs po putliu žandu, rankutes.
Tykinu į guolį. Rinkt skūpių miego valandų. Arba minučių.
Ir tik susisukus į patalus išgirstu jau sapnuojančio Mykolo žodžius:
"Mykalas myli mamū". (Aut.p. Mykolas myli Mamą).

Užmiegu įsikniaubusi į pagalvę.
O gal stipriau nei į ją - į žinojimą, kad "būti Mama" su visais iššūkiais, užduotimis, "upsiukais", negalavimais ir "trukt už vadžių - vėl nuo pradžių" nutikimais neiškeisčiau į nieką.
Kad ir kiek "paturbintų" Kalėdinių laikotarpių į priekį dosnus likimas mums nusprendęs atseikėt.

Linkėjimai sveikiems, o dar didesni kosulių salvininkams ir jų ištikimosioms slaugutėms.
Jeigu kunkuliuojat jausmu "nu kodėl ir VĖL?",
apkabinu nevienišumu.

Mua,
V.