Baby MY

09.28

Kodėl mūsų naujasis širdies kapitonas tapo MYKOLU?

Kai prieš dešimt metų sugalvojome, kad mūsų Do, bus DOMINYKAS, labai gerai pamenu šiuo metu jau mus nuo debesėlio stebinčios savo Babutės žodžius:
-Oho, kokį „senobinį“ vardą duosi vaikiukui.
Man iš nuostabos pakėlus antakius, Ji pridėjo:
-Mano diedukas buvo Dominykas.
Išgirdus tai, mano nuomonė dėl vardo tinkamumo tik dar labiau sustiprėjo, nes pagalvojau, kad visuomet gera prisiliesti prie savo istorijos ir šaknų.
Šįkart, kai dar po širdimi nespurdėjo kita širdis, tik jau mintys sukosi apie šeimos papildymą....
Vakarodami Nidoje, jaukaus pašnekesiu su vyru metu, pajuokavome, kad jeigu bus laimė tapti daugiavaikiais, tegu į mūsų šeimą ateina MYKOLAS.
Mykolas buvo Tomo Senelis.
Ir nors mudviejų pažintis truko neilgai, nes tie nelemti dangumi plaukiantys debesėliai ima ir pasičiumpa tuos, su kuriais taip norėtųsi dar pabūt...užsimerkusi matau Senelį, įsitaisiusį savo namų krėsle.
Tvirto žemaitiško charakterio ir didelės geros širdies.
Labai subtiliai besišypsantį lūpomis, užtai stipriai spinduliuojančiomis džiaugsmu akimis.
Ypač, kai pamatydavo anūkus, visus meiliai vadindavęs „vaikeliukais“.
Tomo pasakojimuose Senelis gyvas.
Jis vairuodavo „gazelką“.
Ir ūgtelėjus, prie vairo pasisodindavo ir Jį.
-Važiuodavom mudu su Seneliu per kaimą,- o kaimynai sakydavo, kad tuoj ir be Senelio kelių galėsiu sunkvežimį vairuot.
Netoli kaimynai ir „nudyvijo“.
Vairas prie Tomo rankų rodos ėmė visam gyvenimui ir priaugo.
Senelis Mykolas buvo draugas.
Mokytojas.
Žvejybos kolega ir partneris, žinantis geriausias kaimo apylinkių kibimo vietas.
Grybautojas ir šiaip stipriai ūkiško požiūrio žmogus.
Patirtį ir žinias sudėjęs į tuomet dar nedidelius vyro delnukus kantriu bendravimu ir nuoširdžia draugyste.
Įstrigusia labai giliai į vyro atmintį ir prisiminimus.
Mano nuosavos vaikystės prisiminimuose taip pat gyvena MYKOLAS.
Dėdė Mykolas.
Jis buvo mūsų buto kaimynas, įsikūręs su šeima aukštu aukščiau nei mes.
Geros širdies, gero veido ir kišenėse turintis saldainių, kuriais mus, sutiktus laiptinėje vaikus, nuolat vaišindavo.
Ilgainiui mūsų šeimos susidraugavo.
Tai, mano vaikiškomis akimis žiūrint, buvo patys linksmiausi kaimynai, su kuriais liūdna nebūdavo niekada.
Kasdien bendraujant namuose netrūko juoko ir gerų emocijų.
Dėdė Mykolas buvo pramintas „Mykoliuku“, o mano Tėčio vadinamas „draugeliu“.
Bet. O, Tačiau.
Gyvenimas kartais būna neteisingas ir nesąžiningas tokių mielų žmonių atžvilgiu.
Mykoliukas ir geriausias Tėčio draugelis, taip pat nutūpė ant debesėlio.
Daugiau artimoje aplinkoje šį gražų vardą turinčių žmonių...nebeliko.
Todėl praktiškai be diskusijų, mielų pažintų žmonių įkvėpti, mes neabejojome, kad vardas naujam žmogeliui bus tinkamas.
Be to labai norėjau broliškų vardų, todėl paklausę „Dominykas ir Mykolas“ sąskambio- taip pat suplojome katučių:
-Broliai!
Ir kai echoskopą atlikdama gydytoja paklausė, ar norime sužinoti, kas pilvuke gyvena.
Aš šyptelėjusi atsakiau, kad jau žinom, jog brolis.
Gydytojai nustebus, kas galėjo anksčiau nei ji pamatyti tokius ankstyvus reikaliukus, aš tik šyptelėjau:
-Sesės Mykolu, negalėtume pavadint.
Nuo dviejų juostelių pamatymo, žinojimas, kad po širdimi yra brolis buvo toks stiprus, kad dar nedrąsiai glostydama pilvą, mintyse jau mylavau MYKOLĄ.
Šiandien saugiai snaudžiantį mūsų glėbį.

Mua,
V.