Apie vardus

- Nu, Mam, pasakyk man,- prisigretinus pučia savo apvalainas akis Patricija,- Tetis ar tu sugalvojot man TOKĮ vardą?

Pastatau akis ir net bandydama "atgamint"- "katram" labiau patiko "Patricija"- niekaip negaliu atsimint.

- O kas blogai su tavo vardu?- klausiu.

- Taigi vaikiškas labai,- lyg tai būtų "elementaru Vatsonai" išberia Pa,- kol aš maža, tai viskas ok, bet tu pagalvok, Mam,-dėsto man dukra,- kaip aš atrodysiu, kai būsiu, kaip tu?

Pradžioj noriu imt aiškintis, ką turi galvoje "kaip tu", bet paskui išspaudžiu tik:
- Normaliai!

- Nu kur normaliai,- atsidūsta.

- O tai kokia turėtum būt, kad užaugus vardas būtų tinkamas?- pasidaro nuoširdžiai įdomu.

- Nu bent jau Viktorija ar kažkas iš tokių panašių,- pavyzdžiui kad ir Danutė... ( toks jos Močiutės vardas).

Galėčiau stebėtis.

Bet kur buvę, kur nebuvę mane prisiveja asmeninės vaikystės prisiminimai.

Mokykloje buvo daug Kristinų, dar daigiau Donatų, kelios Aušros.

Ir vienintelė "ant visos mokyklos" Viktorija.

Sakot "tai gerai"?

Nu kur tau, bro, gerai!?

Tragiškai blogai!

Savo pradžioje gyvenimo aš būčiau "bilinką" atidavus, kad tik kas leidę būtų "pamainyt" tą Viktoriją į pvz. Kristę.

Kai šalia dar atsirado "VIKTARYTĖ" IR "VIKALIUKAS"- reikalai išvis suprastėjo.

Viktarytė- tai kaip "durnytė", o Vikaliukas- tai kaip "kakaliukas".

Nepadėjo ANEI KIEK, kai Tėvai ir visi aplinkiniai lyg susitarę į vieną "dūdą pūtė", jog toks buvo KARALIENĖS VARDAS!

Neva ir aš savotišką karūnos svorį turėčiau jaust, "dėvėdama" tokį vardą.

Bet joks aristokratiškumas mano jaunų pečių nespaudė.
Norėjau būt "Kristė".
Taškas.

Gera žinia ta, kad dramblio dydžio nepasitenkinimas savo vardu- su metais ima ir kažkur išgaruoja.

Taip ir nesuveikus "burtams" įkalbėti Tėvus pakeisti jį į "ką nors normalesnio".

O Jūs, ar turit istorijų su savo vardu?


Mua,
V.