Apie stebuklingas mamų lovas...

03.22

APIE STEBUKLINGAS MAMŲ LOVAS...

Aš turiu lovą.
Niekuo labai neišsiskiriančią iš kitų kada nors gyvenime mano matytų lovų.
Pilką. Su medinėm kojelėm.
Tiesa visai nemažą.
Visuomet "padengtą" vienspalviai patalais.
Be meškiukų, vaivorykščių, be išskirtinio purumo, be kitų apvalias akis masinančių detalių.
Tiesiog lova.
Bet labai dažnai. Ypač vakarais. Man norisi savo lovą atidžiai apžiūrėt:
Mažum kas medum šonus aptepė? Gal kur "slaptavietėse" gardieškų kas "prikavojo"?
Gal kokį vaikų viliojimo magnetą kas "pritaisė"?

Nes vakarais. Pas mus namuose apsigyvena klausimas:
- Mam, o pas tave į lovą dar galima?
Negalima?
Nu tik 5 minutes.
Žvilgtelėjus į laikrodį, purtau galvą, kad jau visi limitai išnaudoti.
-O keturias?
Šypteliu nuo derybinių gabumų, išreikštų dar labiau suapvalėjusių akių grožiu.
-Nu, trys ir kertam rankom,- supratusi, kad mane įveikė jau ropščiasi į mano lovą mažoji, prieš tai dar spėjusi šuktelėti derybų sąjungininkui: "Daminykai, leido!"

Trijų minučių nebūna niekada.
Turbūt drąsiai suabejočiau ir jos gabumais susiskaičiuoti laikrodyje, kada bus tas tikslus "po trijų minučių".
Dar daugiau- jos labai reikalingas gimtadieniui dovanotas laikrodis yra prapuolęs. "Bala žino kur pasidėjęs" iš to reikalingumo.
Suderėtos trys minutės.
Dažniausiai pavirsta į kilnojamo turto pernešimą nuosavon lovelėn stipriom Tėčio rankom.
Be prabudimų.
Nes įmigimas stebuklingoj mamos lovoj būna irgi stebuklingas.
"Beprabudiminis".

O tada....prisimenu savo vaikystę.
Matau savo voveraitėmis dekoruotą minkštą lovelę, mudviejų su sese kambaryje.
Su aplink išrikiuotais ir miegą pasiruošusiais saugoti pliušiniais žaislais ir pagalvėlėmis.
Ir prisimenu...niekuo neišskirtinę mamos lovą.
Ir tą beprotišką norą įsliuogti į ją bent keliomis minutėms prieš miegą.
Pamenu laiko derybas.
Kurias visada laimėdavau aš.
Pamenu tuos palaimingus užmigimus, lydimus šalia įsitaisiusios Mamos krutinančių virbalus pirštų ir traukiamo siūlo šnaresiu.

Nepamenu, ar Tėtis mane pernešdavo.
Bet turbūt tik dėl to, kad mano įmigimas būdavo stebuklingas.
Nes rytais atsibusdavau savo voveraičių lovelėje, apsupta miegą saugančiais "pliušiais".

Tada supratau, kad ne medaus, ne magnetų, ne pakavotų saldainių, aiškinantis "nu dar 5 minutes" vakaro kriminalą, reikia ieškot.
Niekuo neišsiskiriančiose mamų lovose gyvena
Paprasta, kaip dvi kapeikos meilė.
Elementarus, po dienos nuotykių, taip reikalingas nusiraminimas.
Ir jaukūs, tylūs sapnams nuteikiantys pašnekesiai.

Tik užsitęsę.
Ilgiau nei suderėtas laikas.
Ir netyčiom "pavirtę" saldžiais sapnais.

V.