Apie "macnus" 2022 metus

12.31

Labiausiai skirta Mamoms.
Į 2022 metus įšokom įsikibę ligom už parankės.
- Kaip sutiksi- tokie ir bus,- labai gerai pamenu beveik į vieną "taktą" įvykusį mudviejų su vyru atodūsį.
Ir neklydau.
Puikiai prisimenu, kai dabar jau besibaigiančių metų pradžioje, sėdėjau susiėmusi už galvos ir jaučiausi žiūrinti į Everesto aukštumo iššūkių kalną, kurio viršukalnėje trypčiojo tikslas, visa gerkle plyšaujantis man, sėdinčiai nuokalnėje:
-V., "davaj" tu gali!
Bet aš nežinojau, ar galiu.
Nu kur ten žmogus žinosi, kai...
Priešaky didelėm akim žiūrėjo visai "šviežias My", kuris "remiantis" Do ir Pa auginimo praktika,
per 2022 metus
išmoks:
Sėdėti.
Stovėti.
Vaikščioti.
Valgyti.
Atidarinėti spinteles.
Administruoti jų turinį.
Atras laiptus.
Ir leis pamiršti ramius krestelėjimus ant "sopkelos", grįžus po darbų.
Per mažai?
Sudaužys visus ne vietoje padėtus tau mielus daiktus.
Pertvarkys namus "adaptuota kūdikiui" tvarka.
Ir primins taisyklę, kad vaikai suserga pačiu netinkamiausiu metu.
Per mažai?
Vis dar sėdint parėmus sunkią nuo minčių galvą, šalia nenustygstamai šėlo, paauglystės plaukus pasileidęs Mister Ego.
Kaip sugyvens su My?
Ar dviese nenukels mylimiems namams stogo?
Ar liks laiko taip reikalingai dresūrai?
O jeigu neliks, kas iš šito chuligano išaugs?
Pridėjus, aplink šmirinėjančius Do ir Pa.
Bei jausmą, kad jiems dėmesio pašykštėt irgi negaliu.
Taip pat pripliusavus žinią, kad mano planas:
"Ramiai stumdysiu vežimuką siauromis Vilniaus senamiesčio gatvelėmis" neįvyks
Ir darbui manęs reikia ne mažiau, nei buvau reikalinga nebūdama daugiavaikė....
Giliai atsidusau ir dar sykį žvilgtelėjus į priešais mane kalnu stovinčius 2022 metus su 10 (!!!!!!) suplanuotų kolekcijų, buvau bepuolanti į graudžias ašaras, kad:
man visko per daug.
Aš nesitikėjau.
Aš negalvojau.
Aš vyliausi.
Aš galvojau, kad....
Galvoje sproginėjo nebaisiai optimistinės mintys, o akyse kaupėsi tuojau pratrūkt ketinančios ašarų užtvankos.
Bet.
Tada bala žino iš kur.
Gal apsidairius aplink.
Gal perskaičius kelias tinkamas knygas.
Gal peržiūrėjus "papurtančius" filmus...
Viduje suriaumojo "aš tikrai galiu" liūtas!"
Būdavo dienų, kai riaumojimas būdavo tylus ir labiau primindavo katės murkimą.
Būdavo akimirkų, kai vidinis liūtas riaumojo aplinkinius kurtinančia "nata".
Ir dabar.
Nusileidžiu žemyn, ką tik į vakaro miegelio sapnus palydėjus My.
Pasitaisau savo garsiojo "decafo".
Ant stalo priešais akis guli 10 šių metų "įvykusių" kolekcijų knygų.
Pakilnoju.
Kokios sunkios! Kokios drūtos!
Akimirkai užsimerkiu ir nesuprantu, koks jausmas apima.
Kai šypsaisi, o kartu rieda ašara.
Panašiai, kaip lyja ir per dangų tiesiasi vaivorykštė.
Priešpaskutinė 2022 metų diena.
Viršuje jaukiai snaudžia:
Išmokęs sėdėt, stovėt, vaikščiot, valgyt, raust stalčius, daužyt ne vietoje padėtus daiktelius My.
Prie kojų, maloniai įsitaisęs, miega paauglystės plaukus baigiantis susišukuot² Mr. E.
Vakar vakare buvau pakviesta į pasimatymą su Vyru, kurį per šiuos didelių iššūkių metus tik dar sykį stipriau įsimylėjau.
Be jo tvirto peties ir ramybės sklidino glėbio, pradundančiuose metuose, būčiau suklupusi geroookai daugiau kartų.
Kaime smagiai atostogas leidžia antrą klasę įpusėjusi sesė Pa ir šeštąją brolis Do.
Mano akimis žiūrint- gyvenimo džiaugsmu sklidini vaikai.
Prieš akis "stūkso" dešimties drūtų knygų pavidalu įveikti darbai.
Ne bet kaip.
Ne "aj bus gerai".
Ar buvo lengva?
Ne.
Kartais būdavo pragariškai sunku.
Buvo daug iššūkių.
Koją kišo nusivylimai.
Vėliau supratau, kad jie stiprino ir augino.
Pagalius į ratus kaišiojo klaidos.
Dabar suprantu, kad jos mokė ir auklėjo.
Buvo daug skaudžių pamokų.
Kurios tuokart atrodė "neteisingos ir nesąžiningos".
Buvo daug sykių priminta taisyklė:
"Neuždaryk durų koja, nes ryt pačiam ranka reikės atsidaryti".
Ir ji suveikė.
Metų gale rezultatas?
Šypsena ir ašara kartu.
Taip nebūna?
Būna.
Kai paskutinę metų dieną sėdi apsikabinusi įvykdytus didelius darbus, o glėbyje glaudi visus savo mylimiausius.
Užplūsta jausmas, kad man pavyko!
Baimė, kad pasiduosiu ramiai snaudžia žiemos miegu.
O džiaugsmas, kad "V., Tu gali" riaumoja jau ne vieno, o liūtų choro, riaumojimu.
Metai buvo "macni".
Vienai "nesukabliuojami".
Ačiū Vyrui. Už laimingą mane.
Ačiū mano vaikų Seneliams, už tai, kad galėjau turėti laisvų rankų įrangą darbui ir jausmą, kad My- yra pačiose geriausiose ir labiausiai mylinčiuose rankose.
Ačiū Sesei, už trumpus reabilitacinius pabėgimus, po kurių pritemusiose akyse vėl būdavo šviesu.
Ačiū, Komandai. Nuobodžiai pasikartosiu.
Bet.
Be jūsų būčiau tik žmogus su daug norų ir svajonių.
Ačiū Jums.
Visoms kartu ir kiekvienai atskirai.
Žinojimas, kad mane seka tiek daug gerų akių ir nuoširdumu tvinksinčių širdžių-
daro stebuklus.
Ir į rankas įbruka nematomą stebuklų lazdelę, kuri "negaliu" ir "per sunku",
paverčia "galiu" ir "viskas įmanoma, kai labai to nori ir beprotiškai tuo tiki".
Net ir su laikinai "neveikiančia"
laisvų rankų įranga.
Apkabinu.
Mua,
V.