APIE DŽENTELMENUS. PRIE KAŽKELINTOS RYTO KAVOS.

12.19
APIE DŽENTELMENUS.
PRIE KAŽKELINTOS RYTO KAVOS.

Pastaruoju metu keliuose vyksta tikra „marmaliūzė“.
Atrodo, kad reguliariai įvykdavusios dvi piko valandos kaip ką tik gimęs naujagimis sumaišė dieną su naktimi. Miestas bene visą dieną stovi ir tik tuomet, kai didieji prekybos centrai maloniai išprašo paskutinį pirkėją- jis nurimsta, gatvės lengviau atsidūsta ir įkvepia oro trumpam poilsiui prieš netrukus ateisiantį rytą su naujomis apgultimis.
Miestas ūžia.
Visi važiuoja.
Seni ir jauni.
Įgudę ir pradedantys.
Uoliai išmokę naudotis „pypsiku“ ir kantriai iki paskutiniųjų sėdintys ir apsimetantys, kad nemoka juo naudotis.
Vyrai ir moterys.
Merginos ir vaikinai.
Užgultame mieste bando pasiekti savo tikslą.
Kuris kaip taisyklė nūdienoje yra manau labai kilnus- DOVANOS.

Vakar rytas. Sparčiai besipildančioje parduotuvės aikštelėje priešais mane jau kurį laiką pirmyn ir atgal „makaluojasi“ mažas automobilis.
Pradžioje neatkreipusi dėmesio, paskui sukoncentruoju žvilgsnį. Gal nežiūrėčiau, tačiau „mažylis“ man užtvėręs kelią. Prie vairo, jau gerokai įkaitusi sėdi moteris.
Situacija kaip ir paprasta, bet jai ji atrodo tikrai kebli.
Staiga iš kažkur „prisistato“ vyras nešinas dideliais maišais ir raudona „Puansetija“.
Suprantu, kad nepažįstamas. Susikrovęs ant grindinio savo pirkinius ir aplekia „įstrigusią“ moteriškės mašinukę iš visų pusių ir džentelmeniškais rankų mostais pradeda rodyti į kurią pusę reikia sukti vairą ir kokį atstumą dar gali pavažiuoti iki šalia priparkuotos kitos mašinos.

Įkaitusi moteris „išsivaduoja“ per kelias sekundes, o savo pirkinius atgal į glėbį rinkdamas vyresnio amžiaus vyras...nueina, nešinas raudona kalėdine gėle....
ir mano akyse pasipuošęs vyriškiausiu „džentelmeniškumu“.

Užvakar, po Dominyko mokyklos Kalėdų nusprendžiame visa šeima aplankyti Kalėdinę eglę. Laikas- po darbų, super „pikinis“.
Veiksmo vieta- kaip žinia pats „centriukas“.
Kas po darbų, kas „prie eglės“, kas į įmonių vakarėlius, kas valgyt šiltos vakarienės.
Visi važiuoja.
Visi skuba.
Prie pagrindinio šviesoforo susiformuoja stovinčių eilė. Iš šalutinio kelio išjuda moteris. Mes ją praleidžiame, tačiau kryptis, į kurią pusamžės moteriškės vairuojamas automobilis juda- taip pat netuščia.
Todėl užtvėrusi pirmam eilėje stovinčiam mano vyro vairuojamam automobiliui kelią, ji vis ieško tinkamo tarpo, į kurį ji galėtų „įlysti“.
Ir neranda.
Matomumas prastas, automobilių daug.
Matau apšviestą jos veidą.
Jos labai neramias akis, kuriose kruta pyktis ant savęs dėl savo neryžtingumo,
O kartu ir dar didesnė baimė čia ir dabar papulti į dar keblesnę situaciją.
-----------
Prasideda „pypsikai“ iš galo.
Pradžioje vienas.
Paskui jau „staugia“ choru.
Stebiu vyrą.
Ramus.
Laukia.
Matau, kaip už jo stovintys automobiliai pradeda jį lenkt, pristabdydami ir itin piktai dėbtelėdami į mus, sėdinčius ir laukiančius, kol mums užtvėrusios kelią moters neryžtingumas baigsis.

Mūsų ekipažas lenkiamas ir palydimas dar ir dar kartą skardžiu „suriaumojimu“, kaip „įgarsintu“ nusikeikimu.
Kad JOS NEAPIPYPSINAM.
Stebiu vyrą.
Jis visas "apipypsintas" vis dar ramus.
Kantriai išlaukęs, kol priešpriešinėje juostoje taps tuščia ir kelią užtvėręs automobilis turės pakankamai vietos važiuot savo norimi kryptimi, jis į moters padėką linkteli.

Susižaviu savo vyru iš naujo.
Neabejoju, kad vietą, kurioje yra automobilio „riaumoklis“ jis žino.
Nepamiršo.
Bet stebėdama jo veidą mačiau, kad nei viena sekundės dalimi, jis nebuvo pasiruošęs prisijunti į tą vykstantį už jo „keiksmažodžių“, tik šįkart išreikštų čaižiais „pypsiais“ chorą.

Džentelmenas,- pagalvojau sau tyliai.
Ir dar kartą jį įsimylėjau.

Vieną kartą esu pati traukusis atbuline eiga per visą siaurą gatvelę tik todėl, kad už priešais sustojusio automobilio vairo sėdinčiam vyrui, buvo negarbė pasitraukti maždaug per pusę glėbio atgal, kad mano pralindimui būtų tinkamas tarpelis.
Už jo nebuvo nei vienos mašinos ar kliūties, kodėl jis negalėtų per du sprindžius pasitraukti atgal.
Bet.
Jis stovėjo.
Nekrutėjo.
Ir net neketino judėti atgal.
Nes pagal taisykles- buvo jo pirmenybė važiuoti į priekį.
Gal nemokėjo atbulinio įsijungt?
Gal pas jį „lazdelė“ perjungianti bėgius sugedusi vėliau mintyse pagalvojau aš.
Tačiau viskas technikoje pas jį veikė puikiai.
Tik džentelmeniškumo mechanizmas pagedęs.

"Atbulinka" važiuot aš moku.
Nusistūmusi visą siaurą gatvelę atgal, su dideliu noru dar kartą žvilgtelėjau į vyro akis.
Jose „triumfavo“ pergalė.
O aš pagalvojau, kad tai akivaizdus fiasko, prieš „džentelmeniškumą“.
Tik jam to nepasakiau.

FINALAS:
Damos, jeigu namuose turite džentelmeną, „pakštelkit“ į žandą „už nieką“.
Arba už tai, kad JIE egzistuoja.
Neišnykę kartu su dinozaurais.
Nūdienos gatvėse, jie gelbsti pasaulį nuo totalios panikos.