APIE DRAMBLIO DYDŽIO MEILĘ

07.18
MAMOMS.

APIE DRAMBLIO DYDŽIO MEILĘ.
KROKODILIŠKĄ ILGESĮ.
BEGEMOTIŠKĄ RŪPESTĮ.
IR SKARDŽIABALSIAIS GAIDŽIAIS PRAGYDUSIAIS ŠIRDIS.


-Jaudiniesi?- klausia balsas iš šalies, sutrukdęs man, jau geras penkias minutes, įkišusiai nosį į telefoną “zoomint” nuotrauką.

-Aš? Ne, nesijaudinu,- meluoju išsijuosdama, net nenudažydama rausvai skruostų,-Kur gi ten jaudinsies, protingą didelį vaiką išleidau į savaitinę sukarintą stovyklą.
Savo noru išvyko.
Nekantraudamas,- pridedu.

Ir negrabiais pirštais bandau "pakavot" stovyklos vadovų įkeltą vienintelę būrio nuotraukytę, kurią ką tik analizavau pasitelkusi visus savo akies įrenginius.
Iš turbūt kvadratinio milimetro nesiekiančio nuotraukos kamputyje įamžinto devynmečio "kareivio" veidelio ką tik kokias geras penkias minutes bandžiau įskaityt, ką "sako" Jo akys.
Ar liūdnos ?
Ar pavargusios?
Ar pasiilgusios namų?

Žmogiškai akiai turbūt sunku būtų pažint ir veidą.
O vat "mamiškai"- jokių problemų.
Ką ten problemų....
ilgiau pažiūrėjus ir a4 formato analizę išeitų parašyt apie tai, ką gali įskaityt iš beveik neįžiūrimų Jo akių.

Šios savaitės pradžia.
Savo didelį devynmetį vaiką DO paliekame savaitei sukarinto režimo stovykloje.
Nevertėm.
Pats išsirinko.
Mes pakraipę galvas palaiminom.
Pristatėm į vietą.
Sutarėm ir dar kartą pakartojom pasirašytos sutarties nuostatą: jeigu kažkas nutiks- paskambins.
Jeigu neskambina- reiškia viskas ok.
O vakarais – jeigu vaikas norės- turės teisę į penkiolikos minučių pokalbį.
Davėm “pitaką” ir apsisukę ant kulno, nupėdinom greitu žingsniu link mašinų.
Ne todėl, kad paskubėtume džiaugtis laisve.
Užtai, kad bliuva nesuimtų.
Ir neužgiedočiau kaip gaidys geidorius vidurį stovyklavietės miškų.
Ir nepadaryčiau vaikui sarmatos.

Tos pačios dienos vakaras.
Sėdžiu pasidėjusi telefoną ir laukiu.
Patikrinu ryšį.
Jis puikus.
Neskambina.

Pakeliu telefoną aukštyn, gal tik rodo, kad ryšys yra, o iš tikrųjų- kažkokie trikdžiai.
Pakėlus telefoną lig dangaus, pilnų ryšio padalų vaizdas nekinta.
Ryšys kaip visada yra.
Neskambina.

Patikrinu telefono garso intensyvumą.
Garsas įjungtas.
Neskambina.

Išjungiu kitas telefone veikiančias programas.
Maž jos trukdo “dasiskambint”.
Neskambina.

Sėdžiu pasirėmusi ir rodos kalbinu telefoną:
-Suskambėk, o mylimas.
Neskambina.

Sugalvoju, kad gal “pakibo”.
Reikia perkraut.
Bet tada nuveju mintį šalin:
“O jeigu kol aš perkrovinėsiu”, Jis skambins?
Neperkraudinėju laukdama.
Neskambina.


Tą vakarą Jis man nepaskambino.

-Valią reikai ugdyti,-sakydavo mano Tėtis.
Ugdžiau.
Visą sekančią dieną.
Ir apskritą pradundėjusią savaitę.
Aštuoniolika kartų užmesdavau kaip meškerę savo akį į telefoną “ar dar ne laikas, kai gali paskambinti Jis”.
Greit mintyse “sukankuliuodavau”, kiek liko iki “pergalingosios” 19 valandos.
Tarp darbų vis vogčia įsijundama stovyklos puslapį, permetu akimis, ar nėra naujienų.
Kurias galėčiau “prizoomint”.
Nerandu.

Dūsauju, kaip senas garvežys.
Jausmai pinasi vijokliais.
Apetitas lyg atostogaut susiruošė.
Mintys į vieną pusę sugriuvo.
Akyse apsigyveno ilgesys.
O galvoje patogiai įsitaisė rūpestis.
Širdį užgulė devyni puntukai.
O kad nepasirodytų mažai, papildomai-
Ją suspaudė didžiausios replės iš garaže stūksančios įrankių dėžės.


Taip apskritą savaitę pragyvenusi prisiminiau per gyvenimą lydinčius trumpučius sakinius iš Mamos lūpų:
-Paskambink, kai pasieksit namus.
 -Pranešk, ar sėkmingai nuvykot.
 -Neužsibūk, jei gali.
-Pranešk, kaip sekasi.
-Jeigu vėluosi, skambtelk.

Pradžioje vartydavau akis.
Vėliau labai tyliai arba bent jau mintyse n kartų atsidūsdavau “nu kas man gali atsitikt… “.
Paskui daug kartų esu pagalvojusi : “kad kam šitiek jaudintis dėl NIEKO”.

O vieną kartą mano ausis pasiekė visam gyvenimui įsmigęs galvon sakinys:
 «Jeigu tu didelė, tai visai nereiškia, kad myliu tave mažiau ».

Mamos nemyli metais.
Jų meilei visai nesvarbu tavo ūgis ir svoris.
Joms nė motais,kad tavo batų dydis jau lenkia josios.
Jų širdis nesuskaičiuoja, kiek tau metų.
Tu kūdikis. Vaikas. Paauglys. Suaugęs. Ar jau senstelėjęs.
Joms nerūpi tavo drabužių stilius.
Nesvarbu tu pankas ar vaikštai preciziškai sušukuotais plaukais.
Joms nesvarbu - tu vedęs ar viengungis.
Joms nusišvilpt, ar tu gyveni sostinėj, užsieny ar šalia kaiminystėj. Už tvoros.
Jokio skirtumo tu vegetaras ar kasdien doroji kotletukus.
Tu sportuojantis ar spintoje neturi net kedų.
Punktualus ar nuolat vėluojantis.


Mamos myli būdamos šalia.
Myli per atstumą.
Myli, išriedant ir įriedant į jų kiemą.
O ypatingai myli, kai mes išgaruojame iš jų akių horizonto.
Tada ta drambliška meilė susijungia su krokodilišku ilgesiu ir begemotišku rūpesčiu…..
Ir Mamų širdis užgieda devyniais skardžiabalsiai gaidžiais.
Stebuklingas tas širdies giedojimas.
Turbūt vyksta giliausiame širdies kamputyje su gera garso izoliacija.
Viduje jauti trankų jausmų koncertą.
Muša būgnai, čaižo elektrinės gitaros, dūduoja pūčiamieji.
O išorėje vaikštai tylesnis už tylą.
Neraudi.
Nedejuoji.
Bet įsižiūrėjus į akis norisi klaust « Kas nutiko ? »


Po savaitės be mano širdies kapitono Do.
Ir užtaisytos nuosavos širdies intensyvaus giedojimo.
Kasryt, per piet, vakarėjant ir bandant užmigti su apsiraizgiusiais minčių vijokliais.
Žinot, ką norisi padaryti?
A) Stipriai glėbin čiupt vaiką.
O paskui.

 B) Nuoširdžiai apkabinti savo Mamą.
Už visus tuos kartus, kai užspausta ilgesio replėmis, užridenta nerimo puntukais ji giliai ten viduje giedojo skardžiabalsių gaidžių choru.
Tik mes negirdėjom.

Už Mamas.
Jaunas ir senas.
Visai naujai iškeptas ir sūpuojančios jau nebe pirmą savo kūdikį.
Už Mamas.
Žilas, dar ne ir periodiškai savo rūpestėlius “uždažinėjančias”.
Už Mamas matančias, kaip ereliai ir pabalnojančias savo nosis akiniais.
Už Mamas.
Gyvenančias didmesčiuose ir kaimuose.
Esamas. Būsimas ir….
“Buvusių” Mamų nebūna.
Savo per gyvenimą išgyventais širdies koncertais.
Jos « užsikonservuoja » būti AMŽINOS.

Kaip tyčia Fb šįryt "išmetė" prisiminimą.
Lygiai prieš 9 metus. Mes su Kapitonu Do.