Traukinių bėgiais
dundanti
Ruduo – Žiema
/20-21
ll dublis

Kodėl viskas bus taip?
Suūžia senas garvežys ir labai lėtai pajuda
parūdijusiais, visko labai daug mačiusiais bėgiais.
Lengvas vėjas pūsteli į plaukus, o ranka nejučia
tvirčiau įsikabina į metalinį vagono turėklą.
-Dievai šventieji, – spirga viduje mano užkaitusios
mintys, daug esu mačiusi ir patyrusi, bet stovėjusi
dundančio traukinio priekyje dar neteko.
Garvežys pradeda greitėti, vėjas įsismarkuoja
mano plaukuose, o man, įkvėpus pilnus plaučius
oro, norisi garsiau už traukinį šūktelėti:
-O, gyvenime, Tu nenustoji stebinti.
Kai pradedu dėlioti kolekciją, beveik niekada
nežinau, kur mes ją fotografuosime.
Kokia aplinka bus.
Kokios spalvos joje vyraus.
Bus karšta ar šalta? Lis ar kepins liepos galo saulė.
Dėlioju, kaip puzlę drabužius pagal savo širdies
norus ir kunkuliuojančius jausmus.
Ir laukiu, tos išganingos dienos, kai aplankys
žinojimas-kur gerą pusmetį suptas mūsų
glėbiuose kūdikis bus įamžintas.
Ruduo-žiema- pati didžiausia ir rimčiausia mūsų
metų kolekcija.
Drabužiai, alsuojantys grįžimu į darbus, ofisus,
stipriai apgalvoti, kaip gali būti „susluoksniuoti“ ir
išlaikę garantuojamus „lengvų rytų“ egzaminus.
Bėgantys vaizdai, man pirmą kartą stovint seno
garvežio priekyje, nejučiom pakuteno jausmą,
kad išvykstu į rudenį, sezoną, kurio iš principo
nelabai mėgstu.
Žinodama, kad „bagaže“ vežuosi „lengvus rytus“
ir savo mylimą „sluoksniavimą“, tvirčiau
įsikabinau į dundančio bėgiais traukinio turėklą ir
pajutau užplūstančią kartu su vėju laimę, ramybę
ir žinojimą.
Ruduo bus gražus.

V.