9 (ne)stebuklingi mėnesiai

10.26

Prieš daug daug metų.
Kai dar mano pilve polkas šoko pirmagimis Do, mano apsilankymo pas gydytoją metu,
Sutikau vieną “likimo draugę”.
Nepažinojau jos.
Bet pamatytas vaizdas įstrigo atmintin ilgam.
Pliekė kaitri rugpjūčio saulė.
O priešais mane laukiančiųjų eilėje įsitaisiusi sėdėjo stipriai nėščia moteris…
Ji mūvėjo baisiai per dideles vyriškas šlepetes, pro kurių priekį kyšojo tikėtina dar nėštumo pradžioje raudonai nulakuotų kojų nagų “likučiai”.
Mano likimo draugė buvo labai drūta ir labai viskuo nepatenkinta.
Bei nuolat burbuliavo ant šalia rodos net bijančio giliau įkvėpti “prisėdusio” tų per didelių šlepečių savininko.
Daug metų praėjo.
Daug nėštukių mačiau.
Dauguma jų žavėjausi.
Bet vistiek tuokart pamatytas vaizdas…kybojo mano atmintyje su įjungtu “aliarmu”:
Kad visais atsitikusiais gyvenimo atvejais ir periodais….aš save mylėsiu ir stengsiuos būti kiek įmanoma susitvarkiusi, “neburbuliatorė” ir graži.
Visų pirma pati sau.
Esu reali.
Beveik visada jaučiu tvirtą pagrindą po kojomis.
Įkvėpimo kosmose neieškau.
O jeigu ir dažnai užverčiu galvą į dangų, tai tik todėl, kad pasigrožėčiau jo spalva ir dydžiu.
Aplink matau daug gėrio ir grožio.
Daug ką fiksuoju.
Tačiau netrukus ir vėl baigiu mojuoti įkvėpimo sparnais ir trepteliu į tvirtą žemę.
Tokia esu visur:
Darbe. Kūryboje. Namuose. Vaikų auklėjime.
Ne išimtis ir visos " atsitinkančios" gyvenimo būsenos.
Viena iš jų- neseniai patirtoji stebuklo laukimo.
Tai čia romantiškasis jos pavadinimas.
O be užuolankų ir romantikos pabarstukų- Prieš mėnesį aš buvau nėščia.
Stipriai.
Sužinojau, kad laukiuosi dieną po Must Have II dublio fotosesijos.
Tuokart pozuojant mane kaip nuluptą pažįstančiai fotografei, sakė pasirodžiau kažkokia įtartinai rami.
-Ir šampės nepasiūlei,- nusišypso Erika,- tai kokia kita priežastis, jeigu ne nėščia, gi visuomet sumušam,- prideda ji.
Bet pozuojant aš dar nežinojau.
Tik labai labai norėjau.
Ir slapčia tikėjausi, kad galbūt šis mėnuo bus jau TAS.
Pergalingas dvi juosteles pamačiau rytą.
Sodyboje.
Kai išvykome keturiese, pažymėti 6tojo Pa gimtadienio.
Ir apžiūrėti sodybos PAVASARIO/21 fotosesijai.
Žieminis savaitgalio rytas.
Nosį riečiantis šaltis.
Jaukiai sprangsintis ką tik pakurtas židinys.
Ir.....
Mano rankose išryškėjusi antroji juostelė.
Iki šiol atsimenu tą jausmą...
Aplink šmirinėjančių vaikų ausys ir akys.
Ir išsipūtęs, kaip dramblys noras jaukiai nerti į vyro glėbį ir šnekėtis apie būsimus planus.
Prie spragsinčio židinio.
Visą dieną….
Iki kito ryto!
Mano nėštumas buvo sklandus.
Be pykinimų.
Be suklupimų priešais tualetą.
Be ligoninių.
Be apsilankymų patalogijų skyriuje.
Su reguliariais vizitais pas gydytojus, kurie kaskart pasveikindavo įveikus dar vieną sklandaus nėštumo etapą.
Mėnesiai ėjo.
Mano pilvo gyventojas tvirtėjo ir stiprėjo.
Jo kumštelėjimai ir spyriai tapo intensyvesni.
Kiekvieną naktį pradėjau kursuoti maršrutu lova-tualetas.
Kartais savo vizitus pas nykštukus skaičiuodavau.
Beveik visuomet rezultatas sukdavosi aplink 10.
Paskutinį mėnesį susipažinau su pono „Rėmens ėduliu“.
Pradėjau tuos tarpus tarp kursavimų į tualetą „miegot“ atsisėdus.
Per nėštumą priaugau 12 kg.
Kūne padaugėjo skysčių.
Rodos iš kunkuliavusių po oda upeliukščių, po ja sušvokštė upokšniai.
Ir nors beveik kasdien kritiškai save nužvelgusi padėkodavau kažkam, kas čia viską nulemia, kad netinstu- sunkumas kojose buvo stiprus.
Ypač po tų dienų, kai norom ar nenorom primiršdavau, kad laukiuosi, apnikdavo mintys, kad mano kūnas mano kojoms jau per sunkus.
Tada krestelėjusi ant sopkutės pagalvodavau, kad nugabenimui iki lovos reikės samdyt kraną.
Arba vyrą.
Bet ir vėl prisiminusi tą ant visko piktą likimo draugę su vyriškom šlepkėm ir kalėdiniais kojų nagų lako likučiais…papurtydavau save už čiupros.
Nevalgiau už du.
Išvesdavau save iš virtuvės vėlais vakarais, kad prisidengusi "kūdikis nori" pretekstu,
Neįnikčiau į viliokles bulkutes.
Su pyragaičiais į draugystes pasileidus plaukus nepasileidau.
Bet tikrai nebadavau.
Kasdien kirtau sveikai ir sočiai.
Tik aplenkdama skanu, bet visai nenaudinga norus.
Po širdimi glosčiau gana kompaktišką, neišvagotą strijų pilvelį
Ir nors iki paskutinės dienos aš išdrįsdavau pykštelėti selfį ir garsiai Jums ištransliuoti, kad derinys nekurtas laukiančioms stebuklo, bet idealiai šiam reikalui tinkamas...
Baisiai uogele ant torto nesijaučiau.
Patyriau tris nėštumus.
Ir per anei vieną iš jų…
Nejutau kaži kokio švytėjimo.
Manęs nepuošė “išskaistėjusi” veido oda.
Ar vijoklių greitumu pradėjusios augt išskirtinai žvilgančios kasos.
Manęs neįtikino aplinkinių pastabos :” Oj, nu pas tave tai tik pilvelis”.
Nes namuose gyveno svarstyklės, kurios komplimentais nesižarstė.
Lygiai taip pat atgal į realų gyvenimą grąžindavo ir didėjantys kūno apimčių centimetrai ir vis labiau besidarantys aptemptesni rūbai.
Ne tik per pilvą.
Būkim biedni, bet teisingi:
Nėštumo kilogramai "nesutupia" iškirtinai tik pilvan.
Jie norom nenorom "prisilipina" ir "saugiu" sluoksniu padengia ir kitas kūno vietas.
Gal logiška?
Gal pati motulė gamta taip surėdo?
A mažum su stebuklu pilve paslystum?
Griūti ant kaulų krūvos ar griūti ant minkštesnės mėsytės- skirtumas yra.
Būdavo dienų, kai jausdavausi banginis.
Geresnėmis- kaip banginis vandenyje, sunkesnėmis- kaip tas pats banginis, tik išmestas į krantą.
Susumavus viską, galiu teigti, kad mano
Visi nėštumai man buvo periodai,
Kai neužtekdavo lygiai tokių pačių pastangų kaip anksčiau, kad būčiau sau graži.
Bet ir vėl prisiminimusi, kad noriu save mylėti ir būti sau graži bet kokiu períodu ir oru….
Nepasidaviau.
Daug vaikščiojau ir bėgiojau.
Sužinojusi, kad laukiuosi, bėgiojimą mečiau.
O vaikščiojimą suintensyvinau.
Po miškus ir pievas.
Įsikabinau žinojimui į parankę,
Kad grynas oras sveikas mums abiems.
O kojų krutinimas - dar nė vienam žalos nepridarė.
Įpusėjus nėštumui- prie mūsų šeimos prisijungė Misteris Ego.
Pasivaikščiojimams pretekstas išaugo dvigubai.
Ir dieną prieš BIG DAY, vedina Ego apsukau tradicinį mūsų šešių kilometrų ratą, o naktį, pasidėjusi prieš akis laikrodį skaičiavau reguliarius sąrėmius, gimdymo procese supratau, kad metai intensyvaus vaikščiojimo nenuėjo veltui.
Vaikščiojau pas kosmetologę. Kirpėją. Manikiūristę. Masažistę.
Dar sykį “įsimylėjau” mano visus nėštumus prižiūrėjusią gydytoją, kuri man visada pakartodavo:
“Gali daryti viską, ką darydavai iki nėštumo. Ir nieko- ko iki jo nedarei”.
Nesusireikšminau.
Nevaidinau ligonio.
Nedūsavau vyrui į ausį: “kad nu va, kaip čia aš vasarą su maudymke pasirodysiu, jeigu širdy banginiu jaučiuos”.
Kasryt nubudusi po stipriai bemiegės nakties…
Nerdavau į dušą.
Išsiplaudavau galvą.
Pasidažydavau.
Pasipuošdavau.
Nesusipergyvenusi nuo fakto, kad ir vėl kažkas spaudžia “pasliepsnius” stipriau nei praeitą savaitę.
Ėjau, kaip tankas visus devynius mėnesius.
Neleisdama pasinerti į savęs pateisinimo būseną: “Aj, aš gi nėščia”…
Gimdyt išvažiavau.
Laiminga.
Pasisodinusi ant kelių žinojimą, kad šiandien baigsis “išmesto ant kranto banginio” periodas.
Pasipuošusi.
Kad ir ne šventine suknele.
Bet apsirėdžiusi jaukia “gimdymo uniforma”.
Tvarkingai nulaukuotais nageliais.
Padažytom blakstienom ir skaistalais pamyluotais skruostais.
O labiausiai už viską mano to ryto “garderobe” grojo jausmas, kad susitikti su gyvenimo stebuklu išvažiuoja laiminga ir save mylinti moteris.
Tądien tapusi trečiakart MAMA.

V.